Šį ketvirtadienį Seimo nariai ketina svarstyti pataisas, kuriomis būtų įteisintas visuotinis Lietuvos gyventojų bankų sąskaitų sekimas. Numatyta, kad bankai privalėtų teikti duomenis apie visų be išimties žmonių ir juridinių asmenų bankų sąskaitų apyvartą ir likučius Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI).
Bankų sąskaitų sekimas – žingsnis totalitarizmo kryptimi
Sunku suvokti, kad Konstitucijoje įtvirtintą teisę į privatumą laužantis įstatymas yra taip atvirai svarstomas Seime. Taip pat sunku suvokti, kad dalis Seimo narių net nepripažįsta sekimo sukeliamų grėsmių. Žinodami XX a. istoriją ir prie ko yra privedęs nepagrįstas valdžios kišimasis į asmeninius žmonių gyvenimus, taip pat matydami išplėstos valdžios galios pasekmes kaimyninėse valstybėse, dalis mūsų politikų vis tiek užsimojo pažeisti žmonių privatumą ir įteisinti bankų sąskaitų sekimą.
Priėmus svarstomas pataisas, duomenys būtų perduodami apie visų Lietuvos gyventojų bankų sąskaitas. Kaip teigia Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkas Karolis Liutkevičius, „Žvelgiant iš žmogaus teisių pozicijų, jeigu yra ribojamas asmens privatumas, o šiuo atveju jis būtų ribojamas, tai turi būti daroma tik kaip kraštutinė priemonė esant būtinybei. Visų asmenų duomenų rinkimas tikrai nėra pateisinamas tokios būtinybės ir neturėtų būti priimtinas demokratinėje visuomenėje.”
Kas toliau – telefoninių pokalbių ir elektroninių laiškų sekimas?
Finansų ministerija teigia, kad sekti duomenis įpareigoja tarptautiniame lygyje vykstantys pokyčiai, pagal kuriuos Lietuva privalės užsienio šalims atskleisti duomenis apie jų piliečius. Tačiau tai niekaip nereiškia, kad Lietuva turėtų sekti savo piliečius.
Sekti lietuvius Finansų ministerija siūlo tam, kad būtų galima atrasti šešėlinius pinigus. Tačiau VMI jau dabar gali gauti visus duomenis apie įtarimą keliančius gyventojus ar juridinius asmenis. Tam visiškai nebūtina sekti visų gyventojų. Kaip pripažįsta Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas, „šiuo metu veikianti informacijos teikimo viešajam sektoriui numatytais atvejais sistema nėra efektyvi ir visiškai atitinkanti valdžios institucijų poreikius, tačiau ji yra veiksni. Ją galima tobulinti elektroniniame formate, tačiau nereikia perdaryti iš esmės.”
VMI teigia, kad visiškas bankų sąskaitų informacijos atskleidimas leistų „lengviau atrasti” mokesčių vengėjus. Taip, VMI darbą tai neabejotinai palengvintų, lygiai kaip palengvintų ir įteisinta galimybė pasiklausyti visų Lietuvos gyventojų telefoninių pokalbių, skaityti visus elektroninius laiškus, o dar geriau – visuose butuose, namuose, įmonėse įrengti filmavimo aparatūrą. O gal šios priemonės jau laukia eilėje? Akivaizdu, kad bankų sąskaitų sekimas būtų žingsnis totalitarizmo kryptimi. Vis dėlto jeigu mokesčių inspektoriai negali be pagrindo įeiti į žmogaus namus ir ieškoti juose šešėlio pėdsakų, lygiai taip pat turėtų būti uždrausta „laužtis” į žmogaus asmeninę banko sąskaitą.
Ar visuotinis sekimas būtų veiksminga priemonė kovoje su šešėliu?
Diskutuojant šia tema Seime buvo nuomonių, kad pasisakantys prieš bankų sąskaitų sekimą pateisina šešėlinę ekonomiką ir nenori jos mažinti. Anaiptol. Bankų sekimą grėsmingu laikantys gyventojai klausia, ar visuotinis sekimas būtų veiksminga priemonė kovoje su šešėliu? Jau dabar bankai taiko plačias pinigų plovimo prevencijos priemones, o VMI gali gauti informaciją apie visus įtarimą keliančius gyventojus. Jeigu ir būtų keistuolių, šiuo metu bankuose laikančių šešėlines lėšas, vargu ar jie taip darytų įteisinus visuotinį sekimą. Pabėgti iš VMI akiračio norintys gyventojai ir toliau rastų būdų tai daryti, pvz., laikytų lėšas anonimine virtualia valiuta. O tuo tarpu VMI, kaip pati pripažino, tikrintų smulkius pažeidėjus, kurių išlaidos keliais šimtais litų viršija pajamas.
Visuotinio sekimo kaip kovos su šešėliu veiksmingumą menkintų ir tai, kad jis yra nukreiptas į šešėlio pasekmes, ne priežastis. O šešėlio priežastis – pernelyg aukšti mokesčiai ir reguliavimai. Tyrimų duomenimis, trečdalį šešėlio sudaro akcizinių prekių kontrabanda, ketvirtadalį – mokesčių nuo darbo pajamų slėpimas. Kaip rodo mokesčių skaičiuoklė „Moku mokesčius”, gyventojui į rankas uždirbant 1 500 litų, privalu sumokėti 1 003 litų mokesčių, t.y. mokesčių našta yra net 40%. Deja, kol mokesčiai yra aukšti, tol gyventojai bus linkę jų vengti ir laikys lėšas ten, kur mokesčių inspektoriai jų nepasieks.
Mūsų finansiniai duomenys gali atsidurti bet kurios valstybės rankose
VMI gavus didžiulį kiekį daug kam įdomios informacijos, atsirastų jos nutekinimo grėsmė. VMI gali sakyti, kad ji papildomai investuos į duomenų apsaugą (tai mokesčių mokėtojams kainuotų, ir gal net daugiau, nei būtų surinkta įteisinus sekimą), o duomenų nutekinimo atveju kaltieji bus nubausti. Tačiau ankstesnių duomenų vogimo pasekmės nepadidina saugumo jausmo. Asmuo, 2003 m. įsilaužęs į „Sodros” duomenų bazę, buvo nuteistas lygtine vienerių metų laisvės atėmimo bausme, o už žalos atlyginimą turėjo sumokėti „Sodrai”, bet ne pusantram milijonui dirbančiųjų, kurių duomenys buvo pavogti.
Saugumo jausmą menkina ir tai, kad VMI turi teisę perduoti duomenis užsienio valstybių mokesčių administracijoms, o taip pat ir Lietuvos įstaigoms bei institucijoms. Pats mokesčių mokėtojas net nežinos, kokių valstybių rankose atsidūrė jo finansiniai duomenys.
Galų gale, duomenys gali būti netinkamai panaudoti VMI viduje: kažkas jais nesaugiai naudosis, kažkas – nepagrįstai domėsis kaimynais ar uošviene. Mokesčių mokėtojas nežinos, kas ir kiek laiko nagrinėjo jų duomenis. Net JAV mokesčių mokėtojai nuo to nėra apsaugoti. Liepą pateiktoje Iždo departamento ataskaitoje nustatyta, kad jautri informacija apie mokesčių mokėtojus patenka į nepatikrintas kurjerių, spaustuvės darbuotojų ir kt. rankas. Tad tuo metu, kai bankai daug investuoja į IT sistemų saugumą, šias investicijas gali nubraukti neatsargus VMI elgesys su itin jautria informacija.
O gal reikėtų sekti tik politikų ir valdininkų bankų sąskaitas?
Galbūt dalis skaitytojų tikisi, kad duomenų sekimas padės nustatyti korupcinius atvejus politikų ar valdininkų tarpe. Bet kad taip įvyktų, visiškai nebūtina sekti kiekvieno Lietuvos gyventojo duomenis – užtektų sekti tik politikų ir valdininkų asmenines bankų sąskaitas. Ir iš tiesų, jeigu politikai mano, kad sekimas būtų naudingas ir neturėtų grėsmių, kodėl jie nepradeda šios priemonės įgyvendinti nuo savęs? Atsakymas, matyt, intuityviai aiškus kiekvienam. Įteisinus visuotinį sekimą, tikrieji, stambieji korupcionieriai liks nepaliesti, o sumenkusį saugumą ir išaugusią grėsmę pajus paprasti gyventojai.
