2003 m. balandžio 24 d. surengtoje spaudos konferencijoje LLRI pristatė sociologinės apklausos „Mokesčių administravimas ir nuosavybės apsauga“ rezultatus. Ši apklausa parodė, jog, priešingai nei manoma, didžiausią pavojų Lietuvos verslininkų nuosavybei kelia blogi įstatymai, o ne teisėsaugos institucijų ar mokesčių administratorių veiksmai ir netinkamas įstatymų vykdymas.
Apklausa atlikta vykdant bendrą projektą su Žmogaus teisių centru projektą „Nuosavybės teisių apsauga ir valstybės ekonominių sankcijų politika“. Juo siekiama paskatinti efektyvios nuosavybės teisių apsaugos sistemos plėtrą identifikuojant problemas, susijusias su nuosavybės sąvokos apibrėžimu Lietuvos įstatymuose, ir pateikiant siūlymus, kaip tinkamiau ginti nuosavybės teises nustatant ir taikant ekonomines sankcijas.
Tyrimo metodika
Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter“ tyrimai 2003 metų vasario 20 – kovo 10 dienomis atliko šalies įmonių apklausą apie mokesčių administravimą ir nuosavybės apsaugą Lietuvoje. Apklausą užsakė Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Toliau pateikti apklausos rezultatai yra LLRI nuosavybė. Cituojant būtina dėti nuorodą į LLRI.
Apklausos metodas – standartizuotas interviu.
Tyrimo metu buvo apklausti 303 respondentai. Apklausoje dalyvavo šalies įmonių vadovai / vyriausieji vadybininkai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio bei rajonų centrų ir rajoninių miestų.
Tyrime naudotas stratifikuotos – tikimybinės atrankos metodas, taikant įmonės dydžio (pagal darbuotojų skaičių) ir veiklos sektoriaus (gamyba, prekyba, paslaugos) kriterijus.
***
Tyrimo rezultatų pristatyme naudojami terminai:
Smulkios (mažos) įmonės – iki 10 darbuotojų.
Vidutinės įmonės – 10 – 50 darbuotojų.
Stambios (didelės) įmonės – virš 50 darbuotojų.
Kiti didieji miestai – Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys.
Likusios Lietuvos vietovės – rajono centrai, rajoniniai miestai, kaimo tipo gyvenvietės.
Tyrimo rezultatai
Ši apklausa parodė, jog, priešingai paplitusiai nuomonei, didžiausią pavojų Lietuvos verslininkų nuosavybei kelia blogi įstatymai ir netinkamas jų vykdymas, o ne teisėsaugos institucijų ar mokesčių administratorių
veiksmai.
1. „Kaip manote, ar Jūsų nuosavybė Lietuvoje yra saugi?“
Teigiamai į šį klausimą atsakė 14,9 proc. respondentų. 45,5 proc. atsakė neigiamai, 37,6 proc. atsakyti negalėjo.
Labiausiai nuosavybės saugumu neužtikrinti yra didelių įmonių vadovai (teigiamai atsakė 11,8 %, neigiamai – 55,9 %), gamybine veikla užsiimančių įmonių vadovai (teigiamai atsakė 7,7 %, neigiamai – 50,5 %) bei kituose didžiuosiuose miestuose esančių įmonių vadovai (teigiamai atsakė 11,1 %, neigiamai – 55,6 %).
2. „Kas kelia didžiausią pavojų Jūsų nuosavybės saugumui?“
Didžiausia respondentų dalis (40,9 %) atsakė, kad didžiausią pavojų nuosavybės saugumui kelia blogi įstatymai. 21,1 proc. respondentų kaip pavojų nuosavybės saugumui nurodė netinkamą (blogą) įstatymų įgyvendinimą, 14,9 proc. – neteisėtus valstybės pareigūnų veiksmus, 11,9 proc. – verslo partnerių nesąžiningumą ir tik 6,3 proc. respondentų manymu, nuosavybei pavojų kelia ne valstybinės valdžios atstovų neteisėti veiksmai.
Visos respondentų grupės sutinka su tuo, jog pagrindinė pavojaus nuosavybei priežastis yra blogai įstatymai: 39,0 proc. smulkių įmonių atstovų, 41,4 proc. vidutinių įmonių atstovų, 44,1 proc. stambių įmonių atstovų; 39,6 proc. gamyba, 43,9 proc. prekyba ir 38,8 proc. paslaugų teikimu užsiimančių įmonių atstovai; 38,5 proc. respondentų iš Vilniaus, 44,4 proc. respondentų iš kitų didžiųjų miestų ir 39,7 proc. respondentų iš kitų vietovių. Antra pagal svarbumą priežastimi visų grupių atstovai (išskyrus respondentus iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio) nurodė neteisėtus valstybės pareigūnų veiksmus. Pagal verslininkų iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio atsakymus, antras pagal svarbumą iš visų grėsmę nuosavybės saugumui keliančių veiksnių yra verslo partnerių nesąžiningumas – taip atsakė 18,2 proc. šios grupės respondentų. Tuo tarpu pagal respondentų iš rajono centrų, rajoninių miestų ir kaimo tipo gyvenviečių vertinimus, verslo partnerių nesąžiningumas yra tik ketvirta pagal svarbumą grėsmė nuosavybei (11,9 proc. šios grupės respondentų), o mažiausiai aktuali ši grėsmė yra Vilniaus atstovams (tik 3,8 proc. atsakymų).
Mažų įmonių vadovai taip pat išskyrė neteisėtus valstybės pareigūnų veiksmus (17,6 proc.) ir verslo partnerių nesąžiningumą (15,4 proc.). Mažiausiai svarbia pavojaus nuosavybei priežastimi jie laiko neteisėtus ne valstybinės valdžios atstovų veiksmus (2,9 proc.). Tačiau pastarąją grėsmę išskyrė gamyba užsiimančių įmonių atstovai (13,2 proc.), tuo tarpu prekybininkams ir paslaugų teikimu užsiimančioms įmonėms ji nėra tokia aktuali (atitinkamai 2,6 proc. ir 4,1 proc.). Ir atvirkščiai, prekybos bei paslaugų įmonėms aktualesnis yra verslo partnerių nesąžiningumo klausimas (atitinkamai 14,0 proc. ir 17.3 proc. respondentų iš šių grupių), o gamybininkams ši priežastis nėra itin svarbi (ją nurodė 3,3 proc. šios grupės respondentų).
3. „Kokio pobūdžio teisinės nuostatos labiausiai apriboja Jūsų nuosavybės teises ar sukelia joms pavojų?“
40,6 proc. apklaustųjų mano, kad iš teisės aktuose numatytų priemonių labiausiai nuosavybės teises riboja mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai. Iš kitų teisinių priemonių 23,4 proc. respondentų nurodė galimybę prievarta paimti nuosavybę valstybės ar kitų asmenų nuosavybėn, o 22,4 proc. – mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų surinkimo tvarką. Kitokio pobūdžio verslo reguliavimus, kaip nuosavybės teisių ribojimo būdus, paminėjo 8,3 proc. apklaustųjų.
Mokesčius ir kitus mokėjimus, kaip pagrindinius nuosavybės teises varžančius veiksnius, vieningai nurodė respondentai tiek iš Vilniaus (39,7 proc.), tiek kitų didžiųjų miestų (38,4 proc.), tiek iš rajono centrų, rajoninių miestų ir kaimo tipo gyvenviečių (42,9 proc.). Įstatymuose numatytų mokėjimų klausimas yra itin aktualus stambių įmonių atstovams, iš kurių net 50,0 proc. jį nurodė pirmoje vietoje (mažų įmonių ir vidutinių įmonių atstovai – atitinkamai 39,0 proc. ir 36,4 proc.). Taip pat mokesčių ir kitų mokėjimų klausimą pabrėžė prekybos įmonių atstovai – 50,9 proc. (gamybininkai – 38,5 proc., įmonės, kurių pagrindinė veikla yra paslaugų teikimas, – 30,6 proc.).
Skirtinga veikla užsiimančių įmonių atstovai daugmaž vienodai vertina galimybę prievarta paimti nuosavybę valstybės ir kitų asmenų nuosavybėn (25,3 proc., 21,1 proc. ir 24,5 proc. respondentų atitinkamai iš gamybos, prekybos ir paslaugų sektoriaus). Tačiau šią priemonę, kaip grėsmę nuosavybei, daug mažiau vertina didelių įmonių atstovai: ją nurodė tik 14,7 proc. respondentų iš šios grupės, kai ją išskyrė 26,5 proc. mažų įmonių ir 25,3 proc. vidutinių įmonių atstovų.
Kitų didžiųjų miestų atstovai, labiau nei respondentai iš kitų vietovių, išskyrė nuosavybės nusavinimo galimybę ir mokesčių bei kitų mokėjimų surinkimo tvarką (atitinkamai 29,3 proc. ir 27,3 proc. šios grupės respondentų). Apklaustiesiems iš Vilniaus svarbesni yra kitokio pobūdžio verslo reguliavimai: šį atsakymo variantą pasirinko 12,8 proc. vilniečių, 4,0 proc. respondentų iš kitų didžiųjų miestų, 8,7 proc. apklaustųjų iš kitų vietovių
4. „Ar Jums žinoma, kur kreiptis siekiant apsiginti nuo kėsinimųsi (iš valdžios pusės) į nuosavybės teises?“
Teigiamai į šį klausimą atsakė daugiau kaip pusė visų apklaustųjų – 56,8 proc., neigiamai – 39,9 proc. (neatsakė 3,3 proc. respondentų).
Labai vienodai pasiskirstė respondentų, užsiimančių gamybos, prekybos ir paslaugų teikimo veikla, atsakymai į šį klausimą: atitinkamai 57,1 proc., 57,0 proc. ir 56,1 proc. respondentų iš kiekvienos iš šių grupių atsakė teigiamai ir 41,8 proc., 38,6 proc. ir 39,8 proc. – neigiamai.
Gan panašūs respondentų iš mažų ir didelių įmonių atsakymai: teigiamai atsakė 53,7 proc. mažų įmonių ir 51,5 proc. didelių įmonių atstovų, neigiamai – atitinkamai 44,1 proc. ir 41,7 proc. Ir tik vidutinio dydžio įmonių atstovų atsakymai truputį skiriasi nuo kitų: teigiamai atsakė 64,6 proc., o neigiamai – 29,3 proc. šios grupės atstovų.
Taip pat skiriasi ir apklaustųjų iš skirtingų Lietuvos vietovių atsakymai: kur kreiptis dėl neteisėtų kėsinimųsi į nuosavybę iš valdžios pusės žino 69,2 proc. respondentų iš Vilniaus (nežino – 21,8 proc.), 50,5 proc. apklaustųjų iš kitų didžiųjų miestų (nežino – 49,5 proc.) ir 54,0 proc. kitų Lietuvos vietovių atstovai (nežino – 43,7 proc.).
5. „Kokiomis priemonėmis naudojatės (arba naudotumėtės) gindamas savo nuosavybę nuo grėsmių, kylančių iš valstybės institucijų?“(respondentai galėjo pateikti 3 atsakymus)
20,6 proc. atsakymų patvirtina, kad apklaustieji gynybai nuo valdžios atstovų neteisėtų veiksmų yra labiausiai linkę pasinaudoti kreipimusi į žiniasklaidą. Kitos galimos gynybos priemonės būtų kreipimasis į teismą ir kreipimasis į teisėsaugos institucijas – atitinkamai 19,1 proc. ir 18,0 proc. atsakymų. Taip pat buvo 13,3 proc. atsakymų, jog apklaustieji bandytų kaip nors susitarti su institucijos, iš kurios kyla grėsmė, atstovu, 9,9 proc. atvejų apklaustieji skųstųsi vykdomosios valdžios institucijoms, o 5,4 proc. kreiptųsi į Seimo narius ar kitus politikus. Iš visų galimybių, yra 12,1 proc. tikimybė, kad apklaustieji nesinaudotų jokiomis gynybos priemonėmis.
Įvairaus dydžio įmonių atstovai panašiai rinktųsi gynybos nuo neteisėtų valdžios institucijų veiksmų priemones: po 18,7 proc. atvejų mažų įmonių atstovų kreiptųsi į žiniasklaidos priemones bei į teismą, 16,7 proc. atvejų kreiptųsi į teisėsaugos institucijas; vidutinių įmonių atstovai daugiau kaip penktadaliu atvejų (22,0 proc.) kreiptųsi į žiniasklaidą, 19, 5 proc. atvejų – į teisėsaugos institucijas, 18,5 proc. – į teismą; 22,1 proc. atvejų stambių įmonių atstovų kreiptųsi į žiniasklaidą, 20,7 proc. – į teismą, ir 17,9 proc. – į teisėsaugos institucijas. 13,9 proc., 13,2 proc. ir 12,1 proc. atitinkamai smulkių, vidutinių bei stambių įmonių atstovų bandytų susitarti su institucijos, iš kurios kyla grėsmė, atstovu. Jokių priemonių savo teisėms apginti nebandytų imtis 14,7 proc. smulkių įmonių, 11,2 proc. vidutinių įmonių ir 8,6 proc. stambių įmonių atstovų.
Apklausos duomenimis, šiek tiek skiriasi priemonės, kurias savo nuosavybės apsaugai renkasi skirtinga veikla užsiimančios įmonės. Gana daug gamybos, prekybos ir paslaugų sektorių įmonių atstovų kreiptųsi į žiniasklaidos priemones, atitinkamai – 19,3 proc., 20,3 proc. ir 22,1 proc.). Į teismą ir į teisėsaugos institucijas kreiptųsi 38 proc. apklaustų gamybininkų bei 43,3 proc. prekybininkų ir 29,2 proc. įmonių, kurių pagrindinė veiklos sritis yra paslaugų teikimas. Tačiau daugiausia paslaugas teikiančių įmonių bandytų susitarti su institucijos, iš kurios kyla grėsmė, atstovu – 16,6 proc., tuo tarpu taip bandytų daryti 10,8 proc. apklaustų gamybos ir 12,1 proc. apklaustų prekybos sektorių įmonių vadovų. Gamybininkai išsiskiria savo nusiteikimu nesinaudoti jokiomis priemonėmis savo interesams ginti – 17,5 proc. apklaustųjų iš šio sektoriaus ir 10,0 proc. bei 10,1 proc. apklaustųjų atitinkamai iš prekybos ir paslaugų sektorių.
Kreipimąsi į žiniasklaidą, kaip pirmą priemonę savo teisėms apginti, naudotų 23,2 proc. apklaustų Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio verslininkų bei 22,0 proc. respondentų iš mažesnių gyvenviečių. Apklausti Vilniaus verslininkai kreipimąsi į žiniasklaidą nurodė ketvirtoje vietoje (15,0 proc.) – po kreipimosi į teismą (20,4 proc.), kreipimosi į teisėsaugos institucijas (17,7 proc.) ir jokių veiksmų nesiėmimo (15,6 proc.). Vilniaus ir kitų didžiųjų miestų atstovai (atitinkamai 15,6 proc. ir 18,9 proc.) nusiteikimu nesiimti jokių priemonių savo nuosavybei apginti skiriasi nuo respondentų iš kitų Lietuvos vietovių (5,3 proc.).
6. „Kokiomis priemonėmis naudojatės (arba naudotumėtės) gindamas savo nuosavybę nuo grėsmių, kylančių iš privačių subjektų?“ (respondentai galėjo pateikti 3 atsakymus)
Nuosavybę nuo privačių asmenų kėsinimųsi 24,0 proc. respondentų gina (gintų) kreipdamiesi į teisėsaugos institucijas, 20,9 proc. – į teismą ir 22,0 proc. – į saugos tarnybas. 18,5 proc. apklaustųjų nesinaudotų jokiomis priemonėmis, 8,5 proc. – kreiptųsi pagalbos į valstybės institucijas, o 2 proc. – į nusikalstamas struktūras. Iš skirtingomis veiklos rūšimis užsiimančių subjektų atsakymų reikia pažymėti didelės dalies (27 proc.) gamybos įmonių atstovų nusistatymą nesinaudoti jokiomis nuosavybės teisių gynimo priemonėmis (taip nusistatę buvo 13,6 proc. prekyba užsiimančių įmonių atstovų ir 16,9 proc. prekybos įmonių atstovų).
Didelė dalis apklaustųjų iš Vilniaus ir kitų didžiųjų miestų – atitinkamai 28,3 proc. ir 25,3 proc. – nurodė, kad nesinaudoja (nesinaudotų) jokiomis priemonėmis nuosavybei apginti, tuo tarpu tik 9,2 proc. respondentų iš kitų Lietuvos vietovių negintų savo nuosavybės nuo kėsinimųsi iš privačių asmenų. Valstybės institucijoms skųstųsi didesnė pastarosios grupės respondentų dalis (12,7 proc.) nei kitų grupių atstovai (2,7 proc. respondentų iš Vilniaus ir 6,7 proc. respondentų iš kitų didžiųjų Lietuvos miestų).
7. „Kaip vertinate teismų vaidmenį ginant nuosavybės teises?“
Teigiamai teismų vaidmenį ginant nuosavybės teises vertina 16,8 proc. respondentų, neigiamai – 43,9 proc.
Tik 1,7 proc. respondentų nuomone teismai visuomet apgina nuosavybės teises. Taip pat 9,9 proc. apklaustųjų tiki, kad teismai dažniausiai apgina nuosavybės teises. Neigiamai teismų vaidmenų šiuo aspektu vertina 16,8 proc. apklaustųjų, o daugiau neigiamai negu teigiamai – 23,1 proc. 43, 9 proc. apklaustųjų arba nežino, kaip šiuo požiūriu vertinti teismų vaidmenį, arba mano, kad jis nevienareikšmis.
Tarp nepasitikinčių teismais išsiskiria mažų įmonių atstovai; 23,5 proc. respondentų iš šios grupės į užduotą klausimą atsakė neigiamai, tuo tarpu į tą patį klausimą neigiamai atsakė 11,1 proc. vidutinių įmonių atstovų ir 11,8 proc. didelių įmonių atstovų.
Didesnis nepasitikėjimo rodiklis yra tarp respondentų iš Vilniaus ir rajono centrų, rajoninių miestų ir kaimo tipo gyvenviečių – atitinkamai 20,5 proc. ir 19,8 proc. respondentų. Neigiamai į šį klausimą atsakė 10,1 proc. atsakovų iš kitų didžiųjų Lietuvos miestų.
8. „Kokios priežastys, dėl kurių nesikreipiate į teismą, kad būtų apgintos Jūsų nuosavybės teisės nuo neteisėtų valdžios institucijų kėsinimųsi?“
Pagrindinė priežastis, dėl kurios 32,4 proc. respondentų nesikreipia į teismą dėl nuosavybės teisių apsaugos nuo neteisėtų valdžios kėsinimųsi, yra per ilgi teismo procesai. 22,3 proc. apklaustųjų nurodė netikį, jog teismas tinkamai išspręs bylą, 14,1 proc. apklaustųjų netiki, kad teismo sprendimas bus įvykdytas. 11,8 proc. apklaustųjų teismo procesas yra per brangus, o 5,6 proc. respondentų nenori sugadinti santykių su valdžios institucijomis.
13,7 proc. mažų įmonių ir 13,0 proc. vidutinių įmonių atstovių nurodė, kad jiems per brangu kreiptis į teismą dėl gynybos nuo neteisėtų valdžios kėsinimųsi į jų nuosavybę. Tarp stambiųjų įmonių atstovų, pasirinkusių šį atsakymą buvo 6,3 proc.
Tarp respondentų iš Vilniaus, 17,8 proc. netiki, kad teismo sprendimas bus įvykdytas. Šį atsakymo variantą pasirinko 11,8 proc. respondentų iš kitų didžiųjų miestų ir 13,5 proc. respondentų iš kitų vietovių.
9. „Ar per paskutinius 5 metus Jūsų įmonei mokesčių administratorius yra perskaičiavęs mokesčius taip, kad padidėtų apskaičiuotų mokesčių suma, būtų paskirta bauda, ar delspinigiai?“
21,1 proc. apklaustųjų mokesčių administratorius per paskutinius penkerius metus yra perskaičiavęs mokesčius taip, kad padidėjo mokesčių suma, buvo paskirta bauda ar delspinigiai. 62,7 proc. apklaustųjų mokesčiai nebuvo perskaičiuoti, o 14,2 proc. apklaustųjų niekas netikrino.
Panašios dalys skirtingo dydžio įmonių atstovų atsakė teigiamai į užduotą klausimą: 22,8 proc. mažų įmonių atstovų, 21,2 proc. vidutinių įmonių atstovų ir 17,6 proc. didelių įmonių atstovų.
Tarp respondentų iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio buvo didžiausia dalis tokių, kurie atsakė, kad jų niekas per paskutinius penkerius metus netikrino – 21,2 proc. Taip atsakė ir 9,0 proc. apklaustų vilniečių ir 11,9 proc. respondentų iš kitų vietovių.
10. „Ar Jums paskirtos sankcijos už mokesčių įstatymų pažeidimus buvo adekvačios padarytiems pažeidimams?“
34,3 proc. respondentų, kuriems per paskutinius 5 metus mokesčių administratorius paskyrė baudą, atsakė, kad jiems paskirtos sankcijos nebuvo adekvačios padarytiems pažeidimams. 18,6 proc. apklaustųjų sutiko, kad sankcijos buvo adekvačios pažeidimams, o 25,7 proc. negalėjo atsakyti į šį klausimą.
50,0 proc. mažų įmonių atstovų, 25,0 proc. vidutinių įmonių atstovių ir 14,3 proc. didelių įmonių atstovų mano, kad jiems paskirtos sankcijos buvo neadekvačios jų padarytiems pažeidimams. Kad sankcijos buvo adekvačios pažeidimams mano 6,3 proc. mažų įmonių atstovų, 25,0 proc. vidutinių įmonių atstovų ir 35,7 proc. didelių įmonių atstovų.
11. „Ar per paskutinius 5 metus mokesčių administratoriaus sprendimu buvo areštuotas įmonės turtas?“
96,5 proc. respondentų turtas per paskutinius 5 metus nebuvo areštuotas. 2,7 proc. apklaustųjų atsakė, kad jų turtas buvo areštuotas. (Niekaip neatsakė 0,8 proc. respondentų).
13. „Ar per paskutinius 5 metus mokesčių administratorius buvo užantspaudavęs (užplombavęs) įmonės turtą?“
97,3 proc. apklaustųjų nurodė, kad per paskutinius 5 metus mokesčių administratorius nebuvo užantspaudavęs (užplombavęs) įmonės turto. Ši priemonė buvo pritaikyta 2,3 proc. respondentų.
15. „Kokios mokesčių administratoriaus taikomos priemonės labiausiai apriboja nuosavybės teises?“ (respondentai galėjo pateikti 3 atsakymus)
33,1 proc. atsakymų buvo, kad labiausiai nuosavybės teises apriboja turto areštas, 22,5 proc. atsakymų – kad labiausiai nuosavybės teises varžo mokesčių administratoriaus atliekamas ilgalaikis įmonės patikrinimas, 19,8 proc. – dokumentų poėmis, o 19,7 proc. – turto užantspaudavimas.
16. „Ar per paskutinius 5 metus mokesčių administratorius Jūsų įmonėje yra nustatęs dėl apsirikimo padarytą pažeidimą?“
20,1 proc. apklaustųjų atsakė, kad paskutinius 5 metus mokesčių administratorius nustatė dėl apsirikimo padarytų pažeidimų, 77,9 proc. – kad nenustatė.
27,2 proc. apklaustų prekybos įmonių atstovų atsakė, kad jų įmonėse per paskutinius 5 metus mokesčių administratorius nustatė dėl apsirikimo padarytų pažeidimų. Tokį atsakymą pateikė 17,6 proc. gamybos ir 14,3 proc. paslaugų įmonių atstovų.
17. „Ar Jums buvo suteikta galimybė pažeidimą pašalinti?“
44,8 proc. apklaustųjų mokesčių administratorius suteikė galimybę pašalinti padarytą pažeidimą, 47,8 proc. atsakė, kad jiems nebuvo suteikta tokia galimybė.
18. „Kaip galėtumėte apibūdinti dažniausiai pasitaikantį mokesčių administratoriaus elgesį patikrinimo metu?“
Tai, kad mokesčių administratorius stengiasi pritaikyti kuo griežtesnes priemones, nurodė 32,7 proc. apklaustųjų. Kad mokesčių administratorius nurodo trūkumus ir klaidas, o baudžia tik išskirtiniais atvejais, nurodė 25,7 proc. apklaustųjų. 19,5 proc. apklaustųjų nurodė, kad mokesčių administratoriaus stengiasi gauti kyšį.
Tai, kad mokesčių administratorius stengiasi gauti kyšį, nurodė 27, proc. apklaustų vidutinio dydžio įmonių atstovų, bei 14,0 proc. mažų įmonių ir 19,1 proc. didelių įmonių atstovų. Kad mokesčių administratorius nurodo trūkumus, klaidas ir iš karto nebaudžia, nurodė 29,4 proc. mažų įmonių ir 30,9 proc. didelių įmonių atstovų ir 17,2 proc. vidutinių įmonių atstovų.
19. „Kaip įvertintumėte mokesčių įstatymų aiškumą Lietuvoje?“
44,9 proc. apklaustųjų atsakė, kad mokesčių įstatymus galima interpretuoti daugiaprasmiškai. Kad įstatymus dažniausiai galima išsiaiškinti, tik tai užima daug laiko ir pastangų, nurodė 26,4 proc. apklaustųjų. 23,8 proc. apklaustųjų nurodė, kad įstatymus dažniausiai galima išsiaiškinti tik pasitelkus samdytus konsultantus (teisininkus, auditorius ir pan.). Tai, kad įstatymus galima beveik visada nesunkiai ir vienareikšmiškai suprasti, nurodė 4,6 proc. apklaustųjų.
20. „Ar pasitaikė Jūsų praktikoje, kad dėl vieno pažeidimo buvo skirta bauda ir įmonei, ir administracijos vadovui (kitam darbuotojui)?“
78,2 proc. respondentų nurodė, kad jų praktikoje nebuvo tokio atvejo, kad dėl vieno pažeidimo būtų buvus skirta bauda ir įmonei, ir administracijos vadovui (kitam darbuotojui). Tokių atvejų pasitaikė 19,1 proc. apklaustųjų praktikoje, o 2,0 proc. apklaustųjų teigė, kad taip baudžiama būna visada.
21. „Kokio pobūdžio priemonės, Jūsų nuomone, yra efektyviausios, kad sumažėtų teisės pažeidimų mokesčių administravimo srityje?“ (respondentai galėjo pateikti 2 atsakymus)
Tinkamiausia priemone teisės pažeidimų skaičiui mokesčių administravimo srityje sumažinti 50,8 proc., respondentų nuomone, būtų įstatymų stabilumas ir aiškumas. 24,1 proc. respondentų nurodė, kad šiuo tikslu tiktų atsakomybės neišvengiamumas, t. y. kiekvieno mokesčių įstatymo pažeidimo išaiškinimas ir nubaudimas už jį. 11,8 proc. respondentų mano, kad pažeidimų skaičiaus sumažinimui tiktų žalos biudžetui, lygios nesumokėtų mokesčių sumai, atlyginimas, 8,2 proc. apklaustųjų nurodė dideles baudas, o 3,4 proc. – turto konfiskavimą.
22. „Kuri valdžios institucija dažniausiai sudaro kliūtis įgyvendinant nuosavybės teises?“
Pagal 45,9 proc. atsakymų, iš visų valdžios institucijų, dažniausiai kliūtis nuosavybės teisių įgyvendinimui sudaro Valstybinė mokesčių inspekcija. Pagal 10,2 proc. atsakymų, tai yra Valstybinė darbo inspekcija, pagal 8,9 proc. atsakymų – Sodra. 4,3 proc. apklaustųjų nurodė, kad tai yra Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, o 3,6 proc. respondentų atsakė, kad tai – Muitinės departamentas. 22,1 proc. apklausoje dalyvavusių asmenų neatsakė į šį klausimą.
Iš atsakymų matosi, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinės darbo inspekcijos sudaromos kliūtys sukelia daugiau rūpesčių stambesnėms įmonėms nei smulkesnėms: 50,5 proc. vidutinio dydžio įmonių ir 48,5 proc. didelių įmonių atstovų nurodė Valstybinę mokesčių inspekciją (šį atsakymą pasirinko 41,2 proc. mažų įmonių atstovų); kad daugiausia kliūčių sudaro Valstybinė darbo inspekcija nurodė atitinkamai 11,1 proc. vidutinių įmonių ir 14,7 proc. stambių įmonių atstovų (7,4 proc. mažų įmonių atstovų pasirinko šį atsakymą).
Grupuojant atsakymus pagal respondentų veiklos rūšį, matyti, jog Valstybinę mokesčių inspekciją, kaip labiausiai trukdančią įgyvendinti nuosavybės teises, pasirinko net 51,0 proc. paslaugų įmonių atstovų ir 39,6 proc. gamybos įmonių atstovų (šį atsakymą pasirinko 46,5 proc. prekybos įmonių atstovų). Tuo tarpu gamybininkams, santykinai daugiau nei kitiems, „trukdo“ Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba – šį atsakymą pasirinko 8,8 proc. gamybininkų ir 3,5 proc. prekybininkų bei 1,0 proc. paslaugas teikiančių įmonių atstovų.
Respondentams iš kitų didesniųjų miestų Valstybinė mokesčių inspekcija sudaro mažiau kliūčių (39,4 proc. atsakiusiųjų) įgyvendinant nuosavybės teises nei respondentams iš Vilniaus (48,7 proc.) ir rajono centrų (49,2 proc.). Muitinės departamentas labiau trukdo Vilniaus atstovams (9,0 proc.) nei apklaustiesiems iš kitų didžiųjų miestų (1,0 proc.) bei kitų Lietuvos vietovių (2,4 proc.), tačiau dėl Valstybinės darbo inspekcijos problemų kyla mažesnei daliai vilniečių (6,4 proc.) nei kitų didžiųjų miestų atstovams (11,1 proc. ) ir apklaustiesiems iš kitų Lietuvos vietovių (11,9 proc.).
23. „Jūsų nuomone, kaip valstybė saugo intelektinę nuosavybę šiandieninėje Lietuvoje?“
49,2 proc. respondentų atsakė, kad valstybė intelektinę nuosavybę saugo silpniau nei kitų formų nuosavybę. 28,7 proc. apklaustųjų manymu intelektinė nuosavybė saugoma taip pat, kaip ir kitų formų nuosavybė, o kad intelektinė nuosavybė saugoma griežčiau, nei kitos nuosavybės rūšys, mano 5,0 proc. apklaustųjų.
Tai, kai intelektinė nuosavybė saugoma silpniau už kitas nuosavybė rūšis, mano daugiau mažų įmonių atstovų (53,7 proc.) nei vidutinių įmonių atstovų (48,5 proc.) ar stambių įmonių atstovų (41,2 proc.).
Tai, kad intelektinė nuosavybė saugoma silpniau nei kitos nuosavybės rūšys, mano daugiau respondentų iš Vilniaus (51,3 proc.) ir kitų didžiųjų miestų (52,5 proc.) nei iš likusių Lietuvos vietovių (45,2 proc.). 38,9 proc. apklaustųjų iš rajono centrų, rajoninių miestų ir kaimo tipo gyvenviečių mano, kad intelektinė nuosavybė Lietuvoje saugoma taip pat, kaip ir kitos nuosavybės rūšys; tokią nuomonę išsakė 21,4 proc. respondentų iš Vilniaus ir 19,2 proc. respondentų iš kitų didžiųjų Lietuvos miestų.
24. „Kaip, Jūsų manymu, turėtų būti saugoma intelektinė nuosavybė?“
Tai, kad valstybė intelektinės nuosavybės apsaugai turėtų skirti tokį patį dėmesį, kaip ir kitoms nuosavybės formoms, mano 52,1 proc. apklaustųjų. Kad valstybė intelektinės nuosavybės apsaugai turėtų skirti ypatingą dėmesį ir naudoti griežtesnes priemones nei kitoms nuosavybės rūšims, mano 20,1 proc. apklaustųjų. Kad intelektinė nuosavybė neturi būti saugoma taip preciziškai ir griežtai, kaip kitų formų nuosavybė, mano 12,5 proc. apklaustųjų.
Tai, kad valstybė intelektinę nuosavybę turėtų saugoti labiau už kitas nuosavybės formas, mano daugiau didelių įmonių atstovų (25,0 proc.) nei mažų įmonių (17,6 proc.) ir vidutinių įmonių (20,2 proc.) atstovų. Tačiau daugiau respondentų iš didelių įmonių (19,1 proc.) mano, kad intelektinei nuosavybei valstybė turi skirti mažiau dėmesio nei kitoms nuosavybės rūšims (šį atsakymą pasirinko 14,0 proc. mažų įmonių atstovų ir tik 6,1 proc. vidutinių įmonių atstovų).
Kad valstybė turėtų skirti ypatingą dėmesį intelektinės nuosavybės apsaugai, mano beveik trigubai daugiau respondentų iš rajoninių miestų ir kaimo tipo gyvenviečių (27,8 proc.) nei iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio (10,1 proc.). Šį atsakymą pasirinko 20,5 proc. vilniečių. Tačiau daug mažiau apklaustųjų iš mažų miestų ir gyvenviečių nei iš penkių didžiausių Lietuvos miestų mano, kad intelektinė nuosavybė turi būti saugoma taip pat griežtai, kaip ir kitos nuosavybės formos: šį atsakymą pasirinko 57,7 proc. vilniečių ir 61,6 proc. apklaustųjų iš kitų didžiųjų Lietuvos miestų ir tik 41,3 proc. respondentų iš likusių Lietuvos vietovių. Kad intelektinė nuosavybė neturi būti saugoma taip pat griežtai, kaip kitos nuosavybės formos, mano santykinai mažesnė vilniečių dalis (6,4 proc.) nei apklaustųjų iš kitų didžiųjų miestų (15,2 proc.) ar rajono centrų, rajoninių miestų bei kaimo tipo gyvenviečių (14,3 proc.).
