KAVA SU IQ │Andrius Matuliauskas, IQ, Nr. 10(43), 2013 spalis│
Vokiečių filosofijos profesorius Hardy Bouillonas teigia, kad politikų ir plačiosios visuomenės mėgstama socialinio teisingumo samprata yra ydinga ir mažai turi ką bendro su tikruoju teisingumo siekiu. Apie tai su Laisvosios rinkos instituto svečiu kalbėjosi IQ ekonomikos redaktorius Andrius Matuliauskas.
Terminas „socialinis teisingumas“ vartojamas itin dažnai ir ne visuomet tiksliai. Kaip jūs apibrėžtumėte „socialinį teisingumą“? Iš kur kildinama ši samprata?
– Socialinio teisingumo siekis ateina dar iš tų laikų, kai žmonės gyveno gentyse, kur galiojo apibrėžtos moralinės normos, buvo laikomasi savitarpio pagalbos principų. Gentys buvo sudarytos iš 60–80 narių, kiekvienas jų atlikdavo tam tikrą funkciją: medžiodavo, gamindavo maistą, prižiūrėdavo vaikus. Kai kuris nors tokios bendruomenės narys susirgdavo, kiti juo rūpindavosi ir jį maitindavo. Tai buvo tarytum pirmykštė socialinio draudimo sistema, kuri užtikrino, kad nė vienas žmogus, kad ir kokios būklės būtų, negaus mažiau už išgyventi reikalingą minimumą. Toks elgsenos modelis buvo naudingas ir bendruomenei, nes pasveikęs narys vėl galėjo atlikti jai reikalingą funkciją.
Vėliau socialinio teisingumo sampratą bandyta apibrėžti ir teorijoje. Užuominų galima rasti dar antikos mąstytojų darbuose. Pavyzdžiui, Aristotelis buvo suformulavęs kelias teisingumo sampratas: visuomeninio, reguliuojamojo ir paskirstomojo teisingumo. Pastaroji samprata reiškė, kad teisingumas gali būti padalytas, o žmonės turi gauti tiek naudos, kuri proporcingai atitiktų jų indėlį į visuomenės gerovę.
Geriausiai žinoma socialinio teisingumo samprata priklauso amerikiečių filosofui Johnui Rawlsui, suformulavusiam vadinamąjį skirtumo principą (socialinė ir ekonominė nelygybė turi būti reguliuojama siekiant padėti į blogiausią padėtį patekusiems žmonėms – red. past.).
J. Rawlsas bandė suderinti tradicinę teisingumo sampratą ir socialinį teisingumą taip, kad pastarasis papildytų pirmąją. Toks sumanymas atrodė gana patraukliai. Tarkime, kad teisingumas visuomenėje yra užtikrintas, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių galutinis rezultatas nėra toks, kokio galbūt norėtųsi. Nors pradžioje visi turi vienodas sąlygas, užtikrinama nuosavybės teisė, dėl geresnių gebėjimų ar dėl paprasčiausio atsitiktinumo vieni visuomenės nariai pasiekia kur kas daugiau negu likusieji. Jei apskritai yra geriau, kai žmonės pasiekia skirtingų rezultatų, o per laisvąją rinką įgyti asmenų skirtumai yra pateisinami, vis dėlto patekę į prasčiausią padėtį turėtų gauti šiek tiek daugiau.
Nemažai žmonių, matyt, palaikytų tokią idėją, tačiau ji priimtina ne visiems, nes tai peržengia socialino kontrakto ribas ir tai yra pagrindinė J. Rawlso sampratos problema. Negalime sakyti, kad tai būtų teisingas rezultatas vien dėl to, kad vienų žmonių padėtis taptų geresnė kitiems ko nors netekus.
Šiuolaikinės socialinio teisingumo koncepcijos išgrynintos labiau. Jos remiasi prielaida, kad daugybė dalykų gali būti perskirstyta dėl įvairių priežasčių, o rinkos ekonomikoje tai turi būti atliekama dėl nevienodai intensyviai naudojamų viešųjų gėrybių. Remiantis tokiu požiūriu rinką galima palyginti su tiltu į turgų, kuriuo vieni prekiautojai vaikšto daugiau negu kiti. Kadangi vieni juo žingsniuoja kur kas dažniau ar net piktnaudžiauja bei naudojasi juo per daug ir taip užkerta kelią judėti tiltu kitiems, tokie asmenys gauna daugiau naudos ir už tai turi mokėti daugiau tiltą pastačiusiai bendruomenei.
Pagrindinė tokio požiūrio problema – vartojama „viešųjų gėrybių“ sąvoka yra klaidinga. Laisvė, kalba ar rinka yra nemokamos, neribotos ir visiems prieinamos gėrybės, šių nesumažėja dėl to, kad vieni jomis naudojasi daugiau už kitus.
Pagaliau jei tvirtintume, kad turtingi žmonės dažniau išnaudoja rinkos pranašumus ir dėl to turi mokėti daugiau už kitus, pamatytume, kad ir prie visuomenės gerovės jie prisideda labiau. O jei prie visuomenės gerovės turtingesnieji prisideda labiau negu mažiau pasiturintys, būtų teisinga, kad pastarieji turėtų primokėti pirmiesiems. Bijau, kad apie tai socialinio teisingumo gynėjai nenori nė girdėti.
Apibendrinant tai, ką pasakėte, socialinis teisingumas neturi nieko bendro su teisingumu, tiesa?
– Dažniausiai jis neteisingas, nes suvokiamas remiantis J. Rawlso ar ką tik mano aptarta samprata. Jei žmonės įgyja gėrybių teisėtais būdais, o dalį jų vis tiek turi atiduoti kitiems, akivaizdu, kad tai negali būti teisinga. Aišku, „socialinį teisingumą“ galima vartoti kaip abstraktų terminą perskirstymui ar dar kam nors įvardyti, tačiau tai neturi nieko bendro su tradiciniu teisingumu.
Vis dėlto frazė „socialinis teisingumas“ taip dažnai kartojama politinėse diskusijose, kad bet koks prieštaravimas ją vartoti gali būti greitai pasmerktas. Vokietijoje prieš kelerius metus buvo atliktas įdomus tyrimas. Jis parodė, kad didžioji dalis politinių iniciatyvų įvykdomos prisidengus socialinio teisingumo koncepcija nepriklausomai nuo partijos.
Iš tiesų terminas „socialinis teisingumas“ pasitelkiamas 86 proc. atvejų ir vartojamas kur kas dažniau negu tokie kaip „laisvė“, „privati nuosavybė“ ir kiti demokratijos principai. Tai rodo šios koncepcijos politinę jėgą, kuri kyla iš jos abstraktumo ir to, kad daugelis žmonių į ją gali sudėti įvairius lūkesčius.
Dažnas šio termino vartojimas gali būti net žalingas, nes jis per daug abstraktus. Jei pavyktų suteikti konkretesnę reikšmę, galbūt juo būtų piktnaudžiaujama mažiau?
– Dažnas šio junginio vartojimas tampa žalingu, nes tai sukelia nepagrįstus žmonių lūkesčius, o bandymas juos patenkinti labai dažnai prasilenkia su laisvės, privačios nuosavybės ir kitais demokratijos principais. Apibrėžti socialinio teisingumo sampratą ir ją konkretizuoti būtų paranku tiek politiniu, tiek visuomeniniu požiūriu.
Bet manau, kad tai bergždžia pastanga, nes socialinis teisingumas niekaip negali tilpti į tradicinio teisingumo sampratos rėmus. Bandydami jį apibrėžti greičiausiai turėtume laikytis prielaidos, kad teisingumas, kaip suprantamas tradiciškai, yra nevisavertis ir jis turi būti papildytas, arba kad teisingumas yra kintantis matas, o socialinis teisingumas jo gali pridėti daugiau.
Todėl kol kas bent jau man nepavyko išgirsti priimtinos argumentacijos, kaip socialinis teisingumas galėtų papildyti tradicinę teisingumo sampratą jos neiškreipdamas.
Kalbėjome apie socialinį teisingumą rinkos ekonomikos sąlygomis. Jei grįžtume į netolimą praeitį, idealia socialinio teisingumo sistema turėjo tapti socializmas. Vis dėlto pastangos jį sukurti žlugo, o galiausiai net tada, kai jis funkcionavo, vieni žmonės buvo lygesni už kitus. Kuo socialinio teisingumo samprata skiriasi socializme ir kapitalizme?
– Karlas Marxas ir jo sekėjai visai nebuvo socialinio teisingumo šalininkai. Ši samprata gali būti suvokiama tik kapitalizme, o jos pagrindinis tikslas yra taisyti šios sistemos klaidas. Socializmas nepripažįsta rinkos ekonomikos, todėl jis nesistengia užtikrinti socialiai teisingos kompensacijos tiems, kurie įgijo mažiau negu kiti. Socializmas paprasčiausiai visiems lygiomis dalimis paskirsto nuosavybę ir taip sukuriama situacija, kad visi gyvena vienodomis, todėl teisingomis sąlygomis.
Socialinio teisingumo šalininkai sako, kad kapitalizmas iš esmės funkcionuoja tinkamai, bet tam tikru mastu reikia „socializuoti“ jo padarinius, kurie atitinkamų visuomenės narių atžvilgiu yra neteisingi. Todėl tai nėra visiškas nuosavybės atėmimas, o perskirstymo taikymas didžiausiems nukrypimams nuo normos sumažinti. Tai rinkos korekcija nenuklystant nuo rinkos principų.
Kalbant apie nukrypimus nuo normos, ne taip seniai buvo diskutuojama, ar reikia riboti milžiniškus bankų vadovų ar finansų maklerių atlyginimus, kurie dažnai net neatspindi jų pasiektų rezultatų. Toks apribojimas daug kam atrodytų kaip pateisinamas?
– Žmonės dažniausiai neprieštarauja faktui, kad kai kurie visuomenės nariai gali uždirbti daugiau negu kiti. Štai du ūkininkai, iš kurių vienas dirba įprastą darbo savaitę, o kitas – ištisas 7 dienas ir daugiau kaip 8 dienas per savaitę. Niekas negalės prieštarauti, kad antrasis teisėtai sugeba uždirbti daugiau. Nesileidžiant į diskusijas dėl konkrečių atvejų, taip pat gali būti su bankininkais, kurie gauna didesnę atlyginimą, nes dirba daugiau ar geriau taiko savo gebėjimus, nors galbūt tai ne taip akivaizdu.
Tokiu atveju reikėtų vadovautis Aristotelio paskirstomojo teisingumo samprata, kuri sako, kad turi gauti tokį atlygį, kokio nusipelnei pagal įdėtas pastangas ir atneštą naudą visuomenei. Pradėjus riboti žmonių uždarbį, galima prieiti tokią ribą, kai tik 2–3 kartus daugiau už tave uždirbantis asmuo atrodys kaip gaunantis per daug.
Perskirstyti pavojinga, nes žmonės visą laiką bus linkę reikalauti daugiau. Kuo didesnę ekonominę vertę esi pajėgus sukurti, tuo didesnis spaudimas atsiranda tai išdalyti. Tokios dalybos politiniu atžvilgiu pavojingos, nes, jei pradėsi nuo turtingiausių ir jais neapsiribosi, pamažu priartėsi prie vidutiniokų ir galiausiai gana didelė dalis žmonių pasakys „užtenka“.
Idealaus socialinio teisingumo ar perskirstymo santykio nėra, nes, kaip jau kalbėjau, paimti iš vienų ir atiduoti kitiems iš esmės yra neteisinga. Savaime suprantama, kad reikia finansuoti viešuosius projektus. Jei visuomenei reikalinga tam tikra infrastruktūra ar kitos viešai prieinamos paslaugos, ji susitaria dėl principų, kuriais remiantis visa tai finansuojama. Jei tam tikslui turto ar pajamų mokesčiai nėra tinkamiausi, galima galvoti apie vartojimo mokesčius kaip alternatyvą.
Vadinasi, nei pajamų, nei turto apmokestinimas, ypač progresinis, negali būti laikomas teisingu?
– Jei klausiate, ar progresiniai mokesčiai yra teisingi, akivaizdu, kad ne. Net jei turite plokščią mokesčių sistemą, kur visiems taikomas tas pats tarifas, dėl skirtingų pajamų vienų visuomenės narių įnašas bus gerokai didesnis už kitų. Tad net čia galima įžvelgti tam tikrą progresyvumą. Reikia suprasti, kad tas, kuris paveldėjo turtą ar kuriam labiau sekėsi versle, nieko blogo nepadarė kitiems, todėl bausti jį didesniais mokesčiais neteisinga.
Kadangi išsiversti be viešųjų finansų neįmanoma, kokią alternatyvą siūlote jūs? Minėtus vartojimo mokesčius?
– Vartojimo mokesčiai yra svarstytina idėja. Jie teisingesni, palyginti su šiandieniais mokesčiais, nes jie bent atspindi dalyvavimo rinkoje dažnumą. Neteigčiau, kad tuo visos diskusijos ir turėtų baigtis, bet tam reikėtų skirti daugiau dėmesio negu iki šiol.
Kitas šiandien pamirštas dalykas yra filantropija, kuri galėtų padėti spręsti socialines rinkos problemas. Vis dėlto filantropijos idėjos šiandien beveik išnykusios, o į pirmą vietą iškeliamas socialinis teisingumas. Įdomu tai, kad šiandien vis daugiau žmonių jaučiasi turį teisę reikalauti daugiau iš kitų, o ne duoti patys. Iš dalies tai suprantama, nes jei žmonės apkraunami dideliais mokesčiais, jie nebenori papildomai dalytis. Klaidinga manyti, kad nemokėdami mokesčių žmonės nesutiktų dalimi savo turto pasidalyti su tais, kuriems to labiausiai reikia.
Pagaliau žmonės labiau linkę mokėti mokesčius ir dalytis gėriu mažesnėse bendruomenėse. Tai įrodo Šveicarijos pavyzdys, kur dalis pajamų mokesčio tenka vietos bendruomenei. Tada gyventojai iš tiesų mato, kur panaudojami jų pinigai, kad žmonės tiesiogiai prisideda prie savo aplinkos gerinimo ir mažiau priešinasi perskirstymui. Kai mokesčiai renkami ir leidžiami valstybės lygiu, tai visada mažina paskatas dalytis savo pajamomis, nes atotrūkis tarp pinigų ir gaunamos naudos yra per didelis.
H. Bouillonas:
- Save įvardija kaip ekonomikos filosofą.
- Triero universiteto (Vokietija) filosofijos profesorius, SMC universiteto (Šveicarija) ekonomikos ir filosofijos profesorius.
- „New Direction Foundation“ instituto tyrimų koordinatorius.
- 4 monografijų, 13 straipsnių rinktinių ir daugiau kaip 100 straipsnių įvairiomis politinės filosofijos temomis autorius.
