LLRI pastabos ir pasiūlymai dėl Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo pakeitimo projektui Nr. XIIP-2694
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projektą Nr. XIIP-2694 ir teikia pastabas.
Įstatymo projektas gali didinti prekių kainas vartotojams
Įstatymo pakeitimu apribojant galimybę dviem ūkio subjektams derėtis dėl prekių kainų, gali kilti kainos vartotojams. Įstatymo Projekte siūloma pakeisti Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 str. 1 d. 5 p. Pakeitimu draudžiama „sieti mažmeninės prekybos įmonei teikiamų prekių kainas ir prekių tiekimo sąlygas su tiekėjo taikomomis prekių kainomis ir prekių tiekimo sąlygomis tretiesiems asmenims.“ Šiuo metu galiojančio įstatymo 3 str. 1 d. yra nurodyti mažmeninės prekybos įmonėms draudžiami atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujantys veiksmai, iš kurių 5 p. nustatytas draudimas mažmeninės prekybos įmonėms reikalauti, jog maisto produktų tiekėjas užtikrintų, kad mažmeninės prekybos įmonei parduodamų prekių kainos bus mažesnės už kitiems pirkėjams parduodamų tų pačių prekių kainas.
Naujoji įstatymo redakcija ženkliai išplečia iki tol galiojusį draudimą. Anksčiau sutartyse buvo draudžiama numatyti tokias sąlygas, kurios įpareigotų tiekėją užtikrinti, kad santykių šaliai produkcija būtų tiekiama mažiausiomis kainomis. Tuo tarpu naujoji redakcija draudžia bet kokius susitarimus, kurie būtų susieti su tiek kitiems mažmenine prekyba užsiimantiems subjektams teikiamos produkcijos kainomis, tiek su visomis kitomis prekių tiekimo sąlygomis. Į šią formuluotę patenka labai platus spektras su tiekėjo ir trečiųjų asmenų santykiais susijusių sąlygų. Įstatymo pakeitimas praktiškai draustų bet kokias susitarimo sąlygas, kurios būtų susijusios su trečiųjų asmenų ir produkcijos tiekėjo santykiais.
Gali būti, kad uždraudus tokias derybines sąlygas tarp ūkio subjektų, taip be kita ko būtų uždraustos ir nuolaidos, kurios anksčiau būdavo suderamos tarp tiekėjų ir pardavėjų. Paprastai tariant, jei pardavėjas su tiekėju negalės derėtis dėl nuolaidų siedamas tai su savo sutartimis su trečiaisiais asmenimis ir bus priverstas prekes pardavinėti negavęs nuolaidų, tikėtina, kad prekių galutinės kainos bus aukštesnės.
Įstatymo projektu nepagrįstai apribojamos derybos ir sukuriamos skirtingos sąlygos tarp verslo subjektų
Siūlomas suvaržymas yra nepagrįstas, diskriminacinis ir apriboja esminę verslo santykių sudėtinę dalį – derybas. Nėra pagrindo uždrausti derėjimąsi dėl nuolaidų, paremtų galimais santykiais su trečiaisiais asmenimis.
Įstatymo projekto derinimo pažymoje nurodyta, kad šia nuostata siekiama užtikrinti, kad didelę rinkos galią turinčios mažmeninės prekybos įmonės vienašališkai neprimestų tiekėjams sutarties sąlygų, kurios būtų naudingos tik jos pačios ekonominiams interesams, tačiau nei įstatymo projekte, nei derinimo pažymoje nėra nurodoma, kodėl mažmeninės prekybos įmonės yra laikomos stipresniąja santykių šalimi. Šis siūlymas vienpusiškai apriboja derybų galimybes mažmeninių prekybos įmonių nenaudai ir taip nepagrįstai reguliuoja „verslas – verslui“ tipo santykius. Teisiniuose santykiuose dažniausiai yra saugoma silpnesnioji susitarimo pusė, kuria paprastai yra pripažįstamas vartotojas („verslas – vartotojui“ tipo santykiai). Pirkimo pardavimo santykiuose abi šalys yra lygiateisiai subjektai, dėl to nėra jokio teisinio ar ekonominio pagrindo, dėl kurio reikėtų įstatymu apsunkinti vienos iš šalių derybinę poziciją.
Suvaržymas yra nepagrįstai taikomas tik vienai ir konkrečiai derybų pusei – mažmeninės prekybos įmonėmis.
Konkurencijos tarybos įstatymo įgyvendinimo pasekmių stebėsenos pažymoje nurodo, kad įstatymas prisideda prie tiekėjų padėties gerinimo, stiprina jų derybines pozicijas, taip pat prisideda prie mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Tačiau kaip ir ankstesniu atveju, tiesiog yra konstatuojamas faktas, jog vienai iš santykių šalių bus pagerinamos derybinės pozicijos, tačiau nėra argumentuojama, kodėl vienai iš šalių turėtų būti taikomas teisinis reguliavimas, kuris jai yra palankesnis.
Svarbu, kad „tiekėjas“ gali būti ir ne maisto produktų gamintojas, o ūkio subjektas, užsiimantis didmenine prekyba. Siūlomu projektu ūkio subjektui, užsiimančiam didmenine prekyba yra taikomas palankesnis teisinis reguliavimas nei ūkio subjektui užsiimančiam mažmenine prekyba. Toks vieno prekybos segmento išskyrimas yra nepagrįstas, o ūkinės veiklos reguliavimo poreikis – neįrodytas.
Siūlomi pakeitimai sukuria nevienodas taisykles ūkio subjektams ir taip prieštarauja lygių konkurencijos taisyklių visiems ūkio subjektams principui.
Dėl nesąžiningų veiksmų sampratos
Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 str. numatyti veiksmai, kurie yra laikomi nesąžininga konkurencija. Visi šiame straipsnyje draudžiami veiksmai apriboja mažmenine prekyba užsiimančių subjektų galimybes derėtis su tiekėjais. Tai reiškia, kad vienai iš santykių pusių yra apribojama derybinė pozicija.
Tokiu būdu įstatymo projektu siekiama sugriežtinti verslo subjektų veiklos reguliavimą. Pagrindine to priežastimi nurodoma tai, kad Konkurencijos taryba nustatė, jog šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas realybėje yra pakankamai lengvai apeinamas. Tačiau prieš griežtinant verslo sąlygas apsunkinantį reguliavimą, nėra įrodoma, kodėl tokie veiksmai apskritai turėtų būti laikomi nesąžiningais.
Kaip minėta anksčiau, tokio pobūdžio santykiai klostosi tarp dviejų teisiškai lygiaverčių ūkio subjektų. Pastebėtina, kad įstatymų leidėjas numato kriterijus, kuriais remiantis tam tikri mažmenine prekyba užsiimantys subjektai yra laikomi turinčiais didelę rinkos galią, tačiau darant sutartis šie subjektai teisiškai yra lygiaverčiai ir turi lygias teises sudarant sutartis. Tai reiškia, kad šiems skirtingiems subjektams turėtų būti paliekama teisė patiems nuspręsti, kokias sąlygas įtraukti į sutartis, o kokių ne. Tokiu atveju, jei vienos iš šalių netenkina kuri nors sąlyga, ji turi teisę tiesiog nesudaryti sutarties su kita sutarties šalimi. Dėl šios priežasties toks reguliavimas yra nereikalingas, nes tik riboja santykių šalių teisę pasirinkti savo veiksmus.
Apsauga nuo dominuojančio rinkos dalyvio veiksmų jau yra reglamentuojama Konkurencijos įstatymu
Jei įstatymo projektu siekiama apriboti rinkos dalyvio, kurį Projekto rengėjas laiko dominuojančiu, veiksmus. Pažymėtina, kad šią funkciją jau atlieka Konkurencijos įstatymo 9 str. nuostata. Be to, Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalis jau ir taip numato pačią griežčiausią dominavimo prezumpciją[1] išskirtinai mažmeninės prekybos įmonėms. Tai reiškia, kad nuo dominuojančio rinkos dalyvio neleistinų veiksmų (ypač mažmeninėje prekyboje) jau yra saugoma Konkurencijos įstatymu.
Derinimo pažymoje nurodoma, kad Konkurencijos įstatymu, kuriuo siekiama apsaugoti sąžiningą konkurenciją, nustatytas teisinis reguliavimas neapima visų nesąžiningos prekybos praktikos atvejų, todėl toks įstatymas nėra perteklinis. Tačiau tam kad būtų užtikrinama sėkminga dominavimo ūkine padėtimi priežiūra nėra būtinas atskiras teisinis reguliavimas. Konkurencijos įstatymo normos yra bendrosios, kai tuo tarpu mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatytas yra specialusis. Nėra jokio pagrindo manyti, kad šiems santykiams sureguliuoti būtinas atskiras įstatymas. Tam pilnai užtenka Konkurencijos įstatymo nuostatų. Dėl šių priežasčių toks teisinis reguliavimas yra perteklinis.
Išvados ir pasiūlymai.
LLRI siūlo Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo pakeitimo įstatyme Nr. XIIP–2694 nekeisti šio Įstatymo 3 str. 1 d. 5 p. numatytos nuostatos.
[1] Dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri sudaro galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas (išskyrus mažmenine prekyba besiverčiantį ūkio subjektą) užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus ūkio subjektų (išskyrus mažmenine prekyba besiverčiančius ūkio subjektus), kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 70 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad mažmenine prekyba besiverčiantis ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 30 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus mažmenine prekyba besiverčiančių ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 55 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį.
