D. Šumskis. Viešųjų pirkimų įstatyme – kilpa konkurencijai

Viešųjų pirkimų konkurso idėja paprasta – keli pardavėjai pateikia pasiūlymus, o valdžios įstaiga iš jų pasirenka priimtiniausią. „Priimtiniausias“ šiuo atveju reiškia, kad pasirenkama ne tai, kas priimtiniausia valdininko širdžiai, o tai, ko reikia, už priimtiniausią kainą. Pats Viešųjų pirkimų įstatymas nėra ir neturi būti būdas palengvinti valdžios gyvenimą, jis yra saugiklis, kad už paslaugą nebus permokėta. Aišku, jei valdiškos įstaigos mokesčių mokėtojų pinigus taupytų kaip savus ir leistų skaidriai, tai jokios viešųjų pirkimų procedūros apskritai nereikėtų. Realybė, deja, kitokia, o ir minėtas saugiklis suveikia ne visada.

Valstybės įstaigos dažnai netaiko konkurso procedūros ir prekes ar paslaugas nusiperka iš sau priklausančių įmonių. Paradoksalu, tačiau tai leidžia tas pats Viešųjų pirkimų įstatymas. Vadovaudamasi šio įstatymo išimtimi – vidaus sandoriu – valdžios įstaiga gali sudaryti sutartį su savo įmone be konkurso. Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, vidaus sandorių skaičius ir vertė Lietuvoje auga: 2012 metais buvo sudarytas 131 vidaus sandoris, kurių bendra vertė buvo apie 278 mln. Lt. 2013 metais jau buvo sudaryti net 206 vidaus sandoriai, kurių bendra vertė 641 mln. Lt.

Regis, kas čia tokio? Juk galimybė neorganizuoti konkurso palengvina valdžios institucijų darbą – nereikia skęsti konkurso „popierizmuose“, pirkimas įvyksta greičiau, o ir pinigai, paprastai kalbant, per toli nenukeliauja.

Išimtis taikoma ir dėl kitų priežasčių. Pirma, remiamasi klaidingu įsitikinimu, jog valstybės įmonės paslaugas teikia už neva pačią geriausią kainą, todėl kad nesiekia pelno. Iš tikrųjų kainą daugiausiai nulemia efektyvus išteklių naudojimas, ką paprastai geriau daro privačios įmonės. Kaip pavyzdį paimkime tokią rinką, kurioje nors ir retai vykdomi viešieji pirkimai, tačiau viešasis ir privatus sektorius veikia lygiomis teisėmis – daugiabučių administravimo rinką. Palyginus 50 skirtingų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Palangoje administravimo paslaugas teikiančių įmonių paslaugų tarifus, paaiškėjo, kad privačios įmonės paslaugas teikia vidutiniškai už 10 ct/m2, o valstybinės įmonės už 14 ct/m2.

Antra, klaidingai manoma, kad jei mokesčių mokėtojų pinigai paskiriami viešojo sektoriaus įmonėms, tai nieko blogo čia nėra. Bet kuris paklaustas valdininkas taip pat atšaus „juk ne sau į kišenę“. Problema atsiranda tada, kai bekraunant mokesčių mokėtojų pinigus iš vienos biudžeto kišenės į kitą, dalis lėšų yra netyčia išbarstoma. Užtenka prekes pirkti iš savų tiekėjų, kai jie nėra prisitaikę gyventi rinkos sąlygomis, o veikiau atlieka „įdarbinimo biržos“ funkciją. Pavyzdžiui, mokesčių mokėtojų pinigus panaudojus ne efektyvioms, ilgai tarnaujančioms lempoms pirkti, o savivaldybei priklausančios, abejotino efektyvumo gatvių apšvietimo įmonės išlaikymui, galima tikėtis tik vieno rezultato – gatvėse nebus šviesos, o biudžete – pinigų.

Čia turėtų kilti klausimas, kodėl tuomet neleidus valstybės įmonėms lygiomis taisyklėmis konkuruoti su privačiu verslu? Jei įmonė nepajėgia veikti rinkos sąlygomis, tai kodėl ji turėtų būti įvairiomis privilegijomis patyliukais išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų? Valstybės ir privačioms įmonėms rinkoje veikiant lygiomis teisėmis būtų nušaunami du zuikiai vienu šūviu: būtų natūraliai atsijojama, kurios valdiškos įmonės yra tik našta valstybei, taip kartu sutaupant biudžeto lėšas.

Vidaus sandoriai yra ne tik ekonomiškai žalingi, bet ir teisiškai ydingi, nes pamina Viešųjų pirkimų įstatymo numatytus esminius pirkimų principus. Pagal juos perkančioji organizacija turi užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų.

Vidaus sandorio išimtis prieštarauja ir Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Jame numatyta pareiga viešojo administravimo subjektams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę ir draudimas privilegijuoti ar diskriminuoti atskirus ūkio subjektus. Dabar egzistuojantis savų pirkimas iš savų išstumia iš rinkos kitus potencialius pardavėjus ir užkerta kelią jiems dalyvauti konkursuose. Taip diskriminuojamas privatus verslas, o valstybinės įmonės yra nepagrįstai apsaugomos nuo konkurencijos. Jei perkama iš valstybinės įmonės, turėtų būti taikomi tie patys pirkimų principai ir konkurenciją užtikrinančios procedūros.

Apie vidaus sandorį yra pasisakiusi ir Konkurencijos taryba. Puikus to pavyzdys šių metų Konkurencijos tarybos nutarimas dėl Kaišiadorių rajono savivaldybės sprendimo, kuriuo savivaldybės įmonei „Kaišiadorių paslaugos“ pavesta teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Kaišiadorių rajono savivaldybė, rinkdamasi paslaugų teikėją, tiesiog nusprendė vidaus sandorio pagrindu paslaugas pirkti iš savivaldybės įmonės „Kaišiadorių paslaugos“. Konkurencijos taryba nustatė, jog toks vidaus sandoris suteikė išimtines teises šiai įmonei užsiimti ūkine veikla, o tai reiškia, kad savivaldybė privilegijavo sau priklausančią įmonę. Logika paprasta – jeigu savivaldybė prieš tai būtų organizavusi konkursą, būtų pasiekta kelių tikslų. Pirma, kitiems ūkio subjektams būtų suteikta teisė konkuruoti dėl valstybės užsakymo. Antra, taip būtų sudaryta galimybė tas pačias paslaugas atlikti už priimtinesnę kainą.

Šiuo metu Viešųjų pirkimų įstatyme numatyta vidaus sandorio išimtis yra tiek ekonomiškai, tiek teisiškai ydinga. Ji toli gražu nepadeda užtikrinti geriausios paslaugų kainos, o ilgainiui gali ir gerokai pratuštinti mokesčių mokėtojų kišenes. Nepamirškime ir to, jog ši išimtis nepagristai leidžia užsimerkti ir netaikyti esminių pirkimų principų, ignoruoti Konkurencijos įstatymo nuostatas. Galiausiai, be vidaus sandorio išimties konkurencija viešųjų pirkimų sektoriuje didėtų, o tai būtų naudinga ir vartotojams, ir verslui.