R.Vainienė. Euras ant pabudusio ugnikalnio

Jei dar prieš gerus metus kas būtų pasakęs, kad oficialiosiose institucijose Briuselyje, Atėnuose ir Frankfurte bus kuriami išėjimo iš euro zonos planai, būtų buvęs palydėtas pasipiktinimo ar bent jau nuostabos replikomis. Šie planai, suprantama, nėra vieši ir net pati informacija apie jų egzistavimą greičiausiai būtų paneigta, tačiau norintys įsivaizduoti, kaip gali atrodyti išėjimas iš euro zonos, internete gali paskaityti bent 8 viešus planus, kuriuos pasiūlė pasaulio ekonomistai, norėdami gauti Lordo Wolfsono paskirtą 250 tūkstančių svarų prizą už sklandžiausią išėjimo scenarijų. Reitingų agentūra „Fitch“ išdėstė 5 euro zonos scenarijus, iš kurių 3 yra apie euro zonos irimą. Didžiosios tarptautinės kompanijos savo finansines strategijas taip pat pildo „kas, jei euro zona pradės byrėti“ alternatyvomis. Europos investicijų bankas paskolų sutartyse su Graikijos įmonėmis numatė ir galimybę atsiskaityti kita valiuta nei euras.

Vargiai įmanoma įsivaizduoti, kad euro zonos pietinės valstybės taip greitai, giliai ir efektyviai reformuos savąsias ekonomikas, kad išnyks grėsmė jų bankrotui. Greičiausiai dar ilgus metus bus stengiamasi jas ramstyti pinigais iš jau nuolatiniu tapusio Europos stabilumo mechanizmo (ESM) ar per pigias Europos centrinio banko paskolas. Šiuo atveju euras silpnės, Europos Sąjungos konkurencingumas mažės – juk milžiniški ištekliai skiriami ne reformoms, o išsrėbti praėjusios puotos nuostolius. Arba, neapsikentus, bus imamasi chirurgijos ir iš euro klubo bus pašalintos nedrausmingosios valstybės – pradžioje kuri nors viena, o kitos arba reformuosis, arba sužavėtos galimybe pasigaminti pinigų pačios nuskubės iš paskos.

Euro architektai tikrai suprato, kad netekusios galimybės spausdinti pinigus, valstybės ims intensyviai skolintis. Juolab kad euras perėmė stabiliosios Vokietijos markės savybes (o Europos centrinis bankas ir dalį Vokietijos centrinio banko personalo), ir tai gana ilgą laiką leido už mažas palūkanas skolintis visoms euro zonos narėms, tarsi jos būtų efektyvios ir patikimos kaip Vokietija.

Senos priemonės nesuveikė, ar veiks naujos?

Kad valstybės gali prasiskolinti ir kad tai sukels grėsmę eurui, buvo nuo pat pradžių taip aišku, jog euro įsivedimui buvo nustatyti Mastrichto kriterijai, kurių pirmieji du yra būtent ribojantys valstybių skolinimąsi.  Konkrečiai jie skamba taip: valdžios sektoriaus (valdžios biudžeto) deficitas negali sudaryti daugiau kaip 3 proc. BVP arba jis turi sparčiai ir nuosekliai artėti prie šio lygio; valdžios sektoriaus skola turi būti ne didesnė kaip 60 proc. BVP arba ji turi sparčiai ir nuosekliai mažėti.

Jei šalys nesilaikytų šių sutartinių įsipareigojimų, turi būti taikoma perteklinio biudžeto deficito procedūra, įtvirtinta Europos Sąjungos sutartyje. Europos stabilumo ir augimo paktas taip pat koncentruojasi į euro zonos valstybių biudžetų politiką, tačiau reguliavimų gausa nesutrukdė kai kurioms valstybėms sistemingai nepaisyti sutartų rodiklių. Portugalija, Graikija, Ispanija ir net Italija taip prasiskolino, kad be kitų euro zonos valstybių ir be Europos centrinio banko pagalbos nebegali išmokėti skolos arba ją restruktūrizuoti (kitaip tariant, pasiskolinti naujai senoms skoloms sumokėti).

Dabar euro zonos valstybės siekia priimti naują Fiskalinės drausmės sutartį – eilinį mėginimą suvaldyti euro zonos valstybių skolas. Net jei visos Europos Sąjungos šalys (išskyrus Jungtinę Karalystę ir Čekiją, kurios prie sutarties neprisijungė jau pirmajame etape) ratifikuotų šią sutartį, pagrindinis klausimas lieka, kas suteikia pagrindo manyti, kad ši sutartis veiks, jei neveikė kitos analogiškų tikslų siekiančios sutartys.

Precedento neturėję ECB sprendimai

Taigi, euras yra atsidūręs pabudusio ugnikalnio viršūnėje. Prasiskolinusios šalys mielai paaukotų euro stabilumą, joms labai patiktų, kad Europos centrinis bankas (ECB) tiesiog padengtų jų skolas, tiesiogiai ar per sofistikuotus instrumentus. Skolos juk – eurais, ECB juos leidžia, gamina – štai kur lengviausias sprendimas. Toks skolų monetizavimas reikštų euro infliaciją, jo vertės kritimą. Tie, kas turi eurų savo sąskaitose ar piniginėse, patys to nenorėdami ir nežinodami apmokėtų išlaidautojų skolas.

Europos centrinis bankas priešinasi tokiems ketinimams, tačiau jau padarė ir labai didelių nuolaidų. Ko vertas vien privalomųjų atsargų normos sumažinimas nuo 2 iki 1 proc. nuo šių metų sausio 18 d.? Privalomųjų atsargų norma buvo sumažinta pirmą kartą per visą ECB istoriją nuo pat euro įvedimo 1999 m. Privalomųjų atsargų normos sumažinimas padidina komercinių bankų likvidumą, jų disponuojamas lėšas, tačiau tai veikia kaip pinigų kiekio dauginimo priemonė. Vien dėl privalomųjų atsargų normos sumažinimo bankai gavo galimybę disponuoti 103 mlrd. eurų suma. Tačiau tai tik pinigų dauginimo pradžia. Komerciniai bankai, rezervuodami tik simbolinę indėlio dalį atsiskaitomosiose sąskaitose, toliau daugina pinigus per pinigų multiplikatorių (šis rodiklis parodo, kiek kartų padaugėja pinigų kiekis, palyginti su pinigų baze). Štai pinigų junginio M1 (grynieji pinigai apyvartoje ir vienos dienos indėliai) multiplikatorius svyruoja apie 4. Pinigų kiekis M1 nuo euro įvedimo buvo padidintas beveik apie 2,7 kartus nuo arti 2 iki beveik 5 trilijonų (12 nulių) eurų 2011 m. pabaigoje.

ECB nuo praėjusių metų gruodžio iki šių metų kovo bankų balansus papildė 1 trilijonu naujų eurų. Tik laiko klausimas, kada šie pinigai iš pasyvios būklės bankų balansuose bus paversti aktyviais kreditais, sukeldami infliacijos bangą. Tačiau net ir tokios milžiniškos injekcijos pakako nupirkti investuotojų ramybę tik keturiems mėnesiams. Neapibrėžtumą sustiprina ir rinkimai Prancūzijoje, Graikijoje, kitąmet – Vokietijoje. Politikai desperatiškai ieško pinigų, nespėjus pastatyti 800 milijardų eurų „ugniasienę“ per Europos fiskalinio stabilumo fondą ir Europos stabilumo mechanizmą, politikai jau kuria „augimo planą“ ir galvoja apie papildomus 200 mlrd. eurų investicijų, pritrauktų iš privataus sektoriaus panaudojant ESM lėšas.

Ugnikalnį užgesinti gali tik reformos

Plėšomasi dėl pinigų, ieškoma stimulų, o juk laiką būtina išnaudoti reformoms, ir būtent jos turėtų tapti atsigavimo ir augimo pagrindu. Akivaizdu, kad „gerovės valstybės“ nebegali pavežti pažadėtos gerovės. Nelankstus darbo santykių reglamentavimas ir nepamatuotos garantijos dirbantiesiems lemia didelį nedarbą, ir, pavyzdžiui, Prancūzijoje daugėja šeimų, kuriose kelios kartos (seneliai, tėvai, vaikai) niekada nėra dirbusios ir gyvena tik iš pašalpų. Didžiausias nedarbas yra Ispanijoje (22,9 proc.), Graikijoje (19,2 proc.), trečia yra Lietuva (15,3 proc.), ir tai yra iškalbinga nuoroda, kad reikia keisti darbo santykių reglamentavimą.

Gerovę gali sukurti tik aktyvus verslas, ir čia būtina reikšmingai palengvinti galimybes juo užsiimti ir jį plėtoti. Šios srities išvadavimas nuo bereikalingų suvaržymų nieko nekainuoja, tad galėtų tapti masiniu reiškiniu ne tik „apsikiaulinusiose“ (PIIGS) šalyse, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Toną galėtų užduoti pats Briuselis, suspenduodamas naujų reguliavimų kūrimą, kol nebus peržiūrėti ir panaikinti gausūs esami.

Tiksinti bomba visose valstybėse yra einamosiomis įmokomis ir išmokomis paremta valstybinio socialinio draudimo (pensijų) sistema. Šalyse praėjo pensinio amžiaus ilginimo banga, Lietuvoje pensinis amžius taip pat padidintas iki 65 metų, tačiau toks sprendimas laikinai permeta sistemos nuostolių naštą ant dirbančiųjų pečių, bet ilgainiui ylos ir vėl lįs iš maišo. Esama sistema veiktų, esant visiškam užimtumui, dideliam gimstamumui. Tačiau koks paradoksas – pati perskirstymo sistema mažina paskatas ir užimtumui, ir gimstamumui. Reikia pakeisti pačią sistemą, kad ištrūktum iš šio užburto rato, tačiau tai nepaprasta – reikia ir laiko, ir lėšų prisiimtiems įsipareigojimams įvykdyti. Tai paaiškina, kodėl politikai kiek tik pajėgs, tiek stengsis, kad socialinio draudimo reforma būtų ne jų kadencijoje, vyksta savotiška rusiška ruletė, kam ją teks vykdyti, nes sistemos savaiminis griuvimas net skausmingesnis, nei planuotas tvarkingas išėjimas.

Sveikatos apsaugai išleidžiama vis daugiau biudžetų pinigų, ir paleidus vadeles galima būtų išleisti visą biudžetą ar net BVP. Vadelėmis turėtų tapti didesnis sistemos paslaugos teikimo ir finansavimo privatizavimas, nes tik taip galima pasiekti, kad žmogui būtų suteikta reikalinga paslauga ir laiku. Tačiau nė viena ES valstybė negali pasidalinti pavyzdiniu sveikatos sistemos modeliu, ir reta kuri imasi nors mažų žingsnelių pertvarkant sistemą.

Socialinė parama – dar viena jautri sritis, kurioje nepakaks tik elementarių taupymo priemonių, kai sumažinama pati paramos suma. Čia būtini pokyčiai, keičiantys žmogaus motyvaciją nuo „gauti“ prie „dirbti“, ir tada bus besipriešinančių pokyčiams, kurie geriau degins svetimas parduotuves ar net savo kūnus, nei pakeis įprastą gyvenimo būdą. Tai, kad šalys socialinei gerovei finansuoti skolinasi milijardines sumas, byloja tik viena – ne vienerius metus gyventą gyvenimą ne pagal kišenę. Pakeisti jį reikia politikų valios, susitelkimo, laiko ir lėšų, tačiau net ir šiems esant reikės „susitarti su masėmis“, įtikinti žmones, ir tai yra sunkiausia užduotis.

Lietuvos pasirinkimai

„Raudonėjantis“ Europos politinis žemėlapis rodo žmonių norą gyventi iliuzinėje tikrovėje, kurią reikia finansuoti, ir lengviausia tai padaryti pagaminant papildomai eurų. Štai ant tokio ugnikalnio yra padėtas euras, ir Lietuva deklaruoja jo siekianti 2014 metais.

Euro įsivedimas, žinoma, visiškai eliminuotų grėsmę, kad Lietuvos politikai panorėtų atsisieti nuo euro, imti spausdinti litus ir jais dengti, pavyzdžiui, „Sodros“ deficitą. Tačiau euro zona pati išgyvena tokias turbulencijas, kad darosi sunku atskirti, kur čia vilkas, o kur gi – meška. Todėl panašu, kad patogiausias dabar yra ne euro įsivedimas, bet jo siekimo procesas. Žmonių naudai ir Mastrichto reikalavimų varžtai Lietuvos politikams, ir euro privalumai, ir saugus atstumas, jei euro zona neišlaikys išbandymo.