Prieš 40 metų įvykęs sukrėtimas pasaulinėje energijos rinkoje nemažai prisidėjo formuojant suvokimą, kas yra energetinis saugumas. Turint galvoje dabartines ES diskusijas energetinio saugumo tema, verta prisiminti 1973-iųjų JAV naftos krizę. Ir susimąstyti, ką galima pritaikyti 2013-iesiems.
Nesuprasta 1973-ųjų naftos krizės istorija
1973-ieji. Prasideda vienas iš daugelio konfliktų Artimuosiuose rytuose. OPEC šalys (naftą eksportuojančių šalių organizacija) pareiškia, kad kiekvieną mėnesį naftos gavyba bus mažinama 5 proc. Vėliau dauguma organizacijos šalių paskelbia nebepardavinėsiančios naftos JAV. Pasaulyje kyla nemenka panika, kurią geriausiai iliustruoja prie degalinių nusidriekusių eilių nuotraukos. JAV įsiveda degalų kainų kontrolę ir pradeda reguliuoti degalų patekimą į degalines. Energetinis saugumo klausimas ypač aktualus tampa taikiu metu ir vienaip ar kitaip vis dar veikia ir dabartines diskusijas apie energetinį saugumą.
Bet ši istorija yra šiek tiek kitokia. Iš tikrųjų, dar anksčiau nei 1973-iaisiais JAV įvestas kainų reguliavimas (viršutinės kainų ribos) paskatino importuoti daugiau energijos ir sumažino vietinę gamybą. 1971 m. naftos perdirbimo kompanijoms buvo uždrausta perkelti naftos kainų padidėjimą degalinėms. Tai savo ruožtu paskatino dalį naftos įmonių apskritai nustoti tiekti degalus į degalines. Penkis mėnesius iki embargo ir krizės pradžios, JAV jau buvo užsidarę ar veiklą apriboję apie 1000 degalinių.
Lygiai taip pat, embargas (t.y. atsisakymas pardavinėti naftą JAV) buvo daugiau popierinis. Tiesiog nafta buvo perkama per tarpininkus. JAV naftos importas nesumažėjo. Vėliau pats OPEC pripažins, kad embargas buvo labiau simbolinis. O H. Kisindžeris (tuometinis JAV valstybės sekretorius) pasakys, kad „naftos rinkos struktūra tuo metu buvo taip menkai suprasta, kad embargas buvo tapęs esminiu rūpesčiu. Jo panaikinimas ateinančius penkis mėnesius išsirutuliojo į maniją. Nors iš tikro embargas tebuvo simbolinis gestas, turintis mažai praktinės reikšmės“. Paprastai tariant, dėl embargo naftos importas į JAV nė kiek nesumažėjo. Nors, žinoma, naftos gavybos mažinimas ir kiti veiksniai trumpam kilstelėjo nominalią pasaulinę naftos kainą.
Tad kodėl tada žmonių sąmonėje tas laikotarpis asocijuojasi su naftos trūkumu ir eilėmis prie degalinių? Vėlgi – dėl įvairiausių naujų kainų kontrolės mechanizmų, degalų „talonų“ ir kitų priemonių, kurios situaciją blogino tik dar labiau. Ekonomikoje yra vienas garantuotas būdas užtikrinti, kad degalinėse neliktų benzino – pradėti reguliuoti jo kainą.
2013-ųjų energetinio saugumo receptai – paprasti
Diskusijos apie energetinį saugumą yra populiarios ir po 40 metų. Bet ši 40 metų perspektyva iliustruoja paprastą tiesą. Dabartiniai laikai ar dabartinės politinės aktualijos nėra kažkuo ypatingos ar beprecedentės (nepaisant to, kaip tai įsivaizduoja ten dalyvaujantys asmenys). Iš tikro, visada, kada žmonės naudoja daug kažkokios gėrybės ar resurso, atsiranda natūralus rūpestis, kad jo nepritrūktų.
Iki mineralinių trąšų atsiradimo šalys viena su kita kariavo dėl salelių, kuriose gausu paukščių mėšlo (guano). 1856 metais JAV Kongresas išleido Paukščių mėšlo aktą, kuris taip pat suteikė ir galias naudoti karinę jėgą, apginant JAV interesus paukščių mėšlo salelėse. Šis pavyzdys yra gera iliustracija ir prognozė, kiek mūsų dabartinis labai rimtas diskursas apie „strateginius interesus“ kels šypsenas ateities kartoms.
Pasaulis nestovi ant pasaulinės energijos krizės slenksčio, o kartais pasitaikantys staigūs energijos kainų pokyčiai tėra natūrali gyvenimo dalis (ypač kuomet šalys sparčiai spausdina pinigus, kuriais atsiskaitoma už energiją). Visa tai leidžia prisiminti ir dabartinėms ES politikos gairėms pritaikyti keletą klasikinių principų.
Pirma, energijos vartojimas nėra blogybė. Atvirkščiai, kuo daugiau energijos gali sau leisti naudoti žmogus, tuo aukštesnę gyvenimo kokybę jis patiria. ES bandymai dirbtinėmis priemonėmis (pvz., mokesčiai) versti žmones vartoti mažiau energijos tiesiogiai prieštarauja žmonių interesams ir norams. Čia tas pats, kas siekti, kad žmonės mažiau valgytų ar badautų.
Antra, sudėtinga ir nereikalinga stengtis atsieti ekonominės gerovės augimą ir energijos suvartojimą. Tai veda ne prie ko kito, kaip gerovės mažėjimo. Esminė ekonomiškai pasiteisinančių energijos taupymo technologijų varomoji jėga yra noras atpiginti energiją vartotojui.
Todėl, trečia, mokesčiai energijai yra visiškas politinis kūrinys su viena vienintele neigiama pasekme – žmonės už energiją moka daugiau, nei turėtų. Žinoma, tai atveria kelią gilesnėms diskusijoms apie neigiamus išorinius poveikius (eksternalitetus), ar apie infrastruktūros finansavimą. Visi yra girdėję populiarų argumentą, kad degalų akcizas yra naudojamas keliams finansuoti. Klausimas įvairialypis, bet trumpai galima atsakyti štai ką. Mokestis degalams nėra vienintelis ir efektyviausias būdas keliams finansuoti. Jei degalų akcizas būtų naudojamas tik kelių finansavimui, tai turėtume arba dvigubai geresnius kelius arba akcizo mokestis būtų dvigubai mažesnis. Na, o neigiamo išorinio poveikio koncepcija tikrai yra naudojama mokesčiams pateisinti moraliniu ir politiniu lygmeniu. Tačiau tai nereiškia, kad mokestis taršą mažina tiksliai tiek, kiek reikia. O jei pradėtume vertinti, kiek neigiamų išorinių poveikių sukelia pats mokestis, pvz., energijos kainos didinimas neturtingiems, šešėlinė rinka, pramonės išsikėlimas iš Europos ir t.t., reikėtų paklausti, ar mokesčiai energijai nesukuria daugiau problemų, nei išsprendžia.
Ketvirta, prekyba energija tarp šalių ar šalių blokų yra teigiamas, o ne neigiamas reiškinys. Sąmoningai atsisakyti ekonomiškai atsiperkančios energijos importo yra neracionalu, nepraktiška ir neprotinga. Energijos importas yra ne „priklausomybė“, su kuria reikia kovoti, o galimybė, kuria reikia pasinaudoti. Norą riboti importą galima motyvuoti įvairiai. Nuo to, kad kai kurios šalys yra „nepatikimos“, iki to, kad neva importo ribojimas būtinas išlyginti konkurencijos sąlygas tarp energijos gamintojų skirtingose šalyse. Motyvas nesvarbu. Svarbu tai, kad energijos vartotojai už energiją bus priversti mokėti daugiau, nei galėtų.
Penkta. Vietinė energijos gamyba gali būti vienas iš veiksnių padedantis padidinti energetinį saugumą, ypač jei vietiniai šaltiniai padeda diversifikuoti energijos šaltinius. Tačiau tik tuomet, jei vietiniai energijos šaltiniai yra ekonomiškai pasiteisinantys. Priešingu atveju, vertimas vartotojus rinktis brangius vietinius šaltinius pats savaime sukelia kainų kilimą, analogišką tam, kurį sukelia, pvz., pasaulinis kainų kilimas. Skirtumas tik tas, kad tai yra visiška vietinės politikos pasekmė, už kurią moka vietiniai vartotojai – žmonės ir verslas. Konkurentai kitose šalyse ar regionuose tuo pat metu už energiją moka mažiau.
Šešta, taip pat yra visiškai neracionalu neeksploatuoti ekonomiškai pasiteisinančių vietinių energijos šaltinių. Joks motyvas – ekologinis, politinis, konjunktūrinis – visiškai nepateisina ekonominės beprasmybės turėti ir nenaudoti. Tai yra tas pats, kas drausti vaikui naudotis protu ir įgimtais pranašumais, o po stebėtis, kad jis nieko nepasiekė. Postringavimai apie būtinybę kažką palikti ateities kartoms yra beprasmiai. Jei prisimintume tą patį paukščių mėšlo pavyzdį, tai dabartiniai žmonės praeitiems kartoms dėkoja už mineralines trąšas, o ne už išsaugotas paukščių mėšlo saleles.
Taigi, energetinio saugumo receptas yra gana paprastas. Kuo daugiau energijos už kuo žemesnę kainą. Žemą kainą ilguoju laikotarpiu galima užtikrinti tik rinkos sąlygomis, o ne draudimais ar subsidijomis. Emocinis fonas gali keistis: šaltasis karas, globalinis atšalimas/atšalimas, žalioji revoliucija, žinių ekonomika ir t.t. Bet nėra geresnio būdo pasiekti gerovės nei nesuvaržytas protas ir privačia iniciatyva paremtos inovacijos.
