Ž. Šilėnas. Ar sureaguosime, kad nafta jau atpigo?

Per mažiau nei pusmetį naftos kaina nukrito daugiau nei dvigubai, nuo maždaug 115 USD už barelį iki beveik 50 dolerių. Dėl naftos išgavimo iš skalūnų, JAV staiga tapo nebe energijos importuotoja, o eksportuotoja. Situacija yra radikaliai skirtinga nuo tos, kuri dominavo pastarąjį dešimtmetį. Pokyčiai yra tokie greiti ir dideli, kad jie dar nėra įsisamoninti. Nemažai žmonių ir politikų tebegyvena pasaulyje, kuriame nafta „tuoj baigsis“. Lietuvos energetikos strateginiai dokumentai irgi atrodo užstrigę pasaulyje, kuomet nafta yra brangi, kasdien brangstanti, o vienintelis tiekėjas – Rusija.

Vienas iš „užstrigimo“ požymių – palyginti maža reakcija į tai, kas vyksta. Taip, žiniasklaida apie tai parašo, tai įdomi naujiena, visi mėgsta pajuokauti apie Rusijos ekonomiką. Įsivaizduojate kas būtų dėjęsi, jei per tokį trumpą laiką kainos būtų ne nukritusios, o dvigubai išaugosios? Žinoma, nereikia pamiršti, kad į kainų pakilimus žmonės reaguoja smarkiai, o sumažėjimų net nepastebi, bet nemanau, kad vien tuo galima paaiškinti sąlyginę apatiją šiems radikaliems pokyčiams.

Palyginimui – prisiminkite isteriją prieš dešimt metų naftos kainoms kylant. Labai daug politikų ir ekspertų užtikrintai aiškino, kad nafta tuos baigsis. Vos ne kiekvienas, skaitantis angliškai, šnekėjo apie „naftos viršūnę“ (peak oil). Nuomonės, kad esant aukštai naftos kainai ir leidžiant žmonėms veikti anksčiau ar vėliau atsiras naujų gamybos būdų, efektyvesnių naudojimo metodų, o nafta gali ir atpigti – buvo nurašomos kaip naivios. Teiginiai, kad pigios naftos niekada nebebus, buvo sakomi su tiek pat pasitikėjimo, kiek frazė „nekilnojamasis turtas negali pigti“ 2007 metais.

Dar didesnė isterija kilo Vakaruose. O kalbos apie tai, kad „nafta baigiasi“, atsispindėjo politiniuose dokumentuose. ES funkcionieriai paskelbė „žaliąsias energetikos revoliucijas“ ir kišo mokesčių mokėtojų pinigus į bet kokias ne nafta ar dujomis pagrįstas energetikos technologijas. ES šalyse užsisukus subsidijų malūnui pridygo vėjo ir kitų atsinaujinančių energijos šaltinių jėgainių. Mokėsčių mokėtojų pinigais iš grūdų gaminamas spiritas (t. y. bioetanolis), o vairuotojams jį liepta pilti į mašinų bakus. Net mes Lietuvoje buvome pradėję subsidijuoti elektros energijos gamybą iš saulės, mokėdami vos ne 10 kartų daugiau nei rinkos kaina.

Bet dabar naftos gamyba išaugo, kainos nukrito. Kalbos apie tai, kad „nafta baigiasi“ yra tiek pat įtikinamos, kaip vienos britų radijo stoties klausytojų susirūpinimas, kad dėl į kosmosą paleidžiamų raketų Žemės planeta tampa vis lengvesnė. Ar politikai ir ekspertai peržiūrės energetikos strategijas? Su tokiu pat skubotumu, užtikrinimu ir trenksmu, kuriuo priėmė strategijas, manydami, kad nafta ateityje bus beprotiškai brangi?

Nes kol kas – tyla. Valdžia ir toliau liepia vairuotojams naudoti biodegalų priemaišas kure. Versdami vartotojus pirkti brangią elektros energijją, valdžia subsidijuoja atsinaujinančius energijos šaltinius. Paskubomis 2012 metais patvirtintoje Lietuvos energetikos strategijoje vis dar tebedeklaruojama, kad Lietuvoje nafta ir dujos privalo būti pakeistos atsinaujinančiais energijos šaltiniais. „Lietuva iki 2030 metų turės konkurencingą ir aplinką tausojantį energetikos sektorių, kuriame beveik visa energija bus pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių ir branduolinės energijos“ – sako rimčiausiu energetikos dokumentu vadinamas tekstas.

Kaip čia išeina? Nafta – atpigo ir nesibaigia. Dujos atpigo ir jau tiekiamos nebe vieno tiekėjo. Kai kurie atsinaujinantys energijos šaltiniai (pvz., šilumos gamyba iš biomasės) galėtų konkuruoti rinkos sąlygomis. Dar daugiau: gali būti, kad dujų arba naftos turime savo šalyje (skalūnai). Kam tada politiniu lygiu deklaruoti, kad mes vis tiek nenaudosime naftos ir dujų? Kuomet dar prieš porą metų buvo manoma, kad naftos ir dujų kainos neišvengiamai augs, politinė deklaracija apie naftos atsisakymą akių taip nebadė. Tačiau dabar?

Nejaugi politikai rimtu veidu nori pasakyti, jog yra taip susirūpinę, vidutine Žemės temperatūra 2100-aisiais, kad Lietuva naftos ir dujų nebenaudos, nepriklausomai nuo to, kokia bus kaina? Tokia kraštutinė pozicija, žinoma, yra įmanoma. Bet tada žmonėms reikia aiškiai pasakyti, kad valdžia nusprendė Lietuvoje kurti žaliąją utopiją. Nes sakyti, kad naftos ir dujų atsisakome, dėl to, kad turime vieną tiekėją iš Rytų – nebeišeina.

Visa ši istorija su naftos kainų svyravimais moko keleto dalykų. Pirma, ateitis yra nenuspėjama. Net patys protingiausi žmonės yra labai klydę su savo prognozėmis. Klaidingas prognozes galima toleruoti. Tačiau negalima toleruoti, jei senomis ir nepasitvirtinusiomis prognozėmis grįsti planai yra nekeičiami. Antra, išmintinga energetikos strategija turi būti lanksti. Ne rištis prie vieno šaltinio naudojimo (ar nenaudojimo), bet sukurti laisvę vartotojams energiją pirkti mažiausia kaina.

Įdomu, kiek dar turės nukristi naftos kaina, kad politikai pakeistų pasenusius politinius tekstus?