Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos dėl LR Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5, 10 ir 11 straipsnių pakeitimo ir papildymo Įstatymo projekto
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjo LR Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5, 10 ir 11 straipsnių pakeitimo ir papildymo Įstatymo projektą (toliau – Projektas) ir teikia pastabas bei pasiūlymus.
Galima konstatuoti, kad įstatymo projektas eina tinkama linkme, t.y. bando sumažinti ir kitaip paskirstyti naštą vartotojams, atsirandančią dėl SGD Terminalo statybos. Tačiau išlieka esminė problema, t.y. galimai brangesnes gamtines dujas iš terminalo tam tikros įmonės privalės nupirkti, net jei dujų iš konkuruojančių pardavėjų (tiekėjų) jos galėtų įsigyti pigiau. Tai, kad Projekte dabar galiojanti „25 proc.“ taisyklė yra pakeičiama „pirmumo“ taisykle, taikoma tam tikriems vartotojams, nesprendžia esminių problemų ir neeliminuoja vartotojų inicijuotų teisinių ieškinių galimybės ateityje.
Dėl įpareigojimo energijos gamintojams pirkti dujas iš SGD Terminalo
Pagal Projektą, elektros energijos gamintojai ir šilumos energijos gamintojai, kurių kaina yra reguliuojama, privalės pirkti dujas iš Terminalo, net jei Terminalo parduodamos dujos bus brangesnės. Tai reiškia, kad terminalo veiklos rizika yra tiesiogiai perkeliama elektros ir šilumos energijos vartotojams. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms tai gali privesti prie energijos kainos didėjimo elektros energijos ir šilumos energijos vartotojams.
Siūloma tvarka, pagal kurią įpareigojimai pirkti taikomi energijos gamintojams, kurie gamina energiją pagal VIAP mechanizmą, gali užkirsti kelią iš esmės keisti VIAP ydingą mechanizmą (nors VIAP mechanizmo keitimas yra Energetikos ministerijos planuose). Kitaip tariant, jei SGD Terminalo finansavimas bus susietas su VIAP schema, tai gali tapti priežastimi ateityje nekeisti VIAP mechanizmo ar jį pakeisti labai maža apimtimi.
Akivaizdu, kad esminės problemos, t.y. rizikos, kad Terminalas dujas tieks už aukštesnę kainą nei konkurentai, neįmanoma išspręsti verslo riziką tiesiog perkeliant vartotojams ar jų grupei. Atvirkščiai, tokios rizikos suvaldymu labiausiai rūpintis turėtų būtent projektą įgyvendinanti bendrovė. Naštos perkėlimas ant vartotojų pečių parodo, kad projektas gali būti vartotojams ne naudingas, o žalingas. O juk būtent vartotojų interesais yra (ar bent turėtų būti) argumentuojama terminalo statyba.
Suprantame, kad įpareigojimu pirkti bandoma pasiekti SGD Terminalo „įvedimo“ į rinką, kurioje dominuoja ilgalaikiai kontraktai. Tačiau vienam ūkiniam subjektui (SGD Terminalui) įstatymu suteikti teisę neleisti (ar riboti) kitų ūkinių subjektų teisę sudaryti sutartis yra netinkama, neteisinga ir abejotino teisėtumo priemonė. Vienintelis būdas užtikrinti SGD Terminalo funkcionavimą turėtų būti jo teikimų paslaugų patrauklumas vartotojams.
Dėl įpareigotųjų įmonių apibrėžimo
Pagal projekto formuluotę nėra aišku, kurios įmonės privalės pirkti dujas iš terminalo: ar tik įmonės gaminančios energiją pagal VIAP paskirtą kvotą, ar visos įmonės, kurių energijos kaina yra reguliuojama. Jei būtų įtraukiamos visos įmonės, kurių energijos kaina yra reguliuojama, tai įtrauktų ir visas didesnes šilumos tiekimo įmones, nors dalis jų VIAP remiamos elektros energijos net negamina. Taip pat dalis tokių įmonių energijos gamybai naudoja biokurą, tad įpareigojus jas vartoti dujas, tai gali būti nesuderinama su jų vykdoma ūkine veikla.
Dėl įpareigojimo apimčių
Taip pat nėra aišku, ar įpareigojimas nupirkti dujas reiškia, kad įmonės turės iš terminalo pirkti visas savo suvartojamas dujas, ar tik tam energijos kiekiui, kuris yra remiamas per VIAP schemą. Pagal projekte siūlomą 11 straipsnio 3 dalies redakciją, išeina, kad įmonės turės pirkti visą reikalingą dujų kiekį iš terminalo, net jei ne visas jų gaminamos energijos kiekis būtų remiamas per VIAP sistemą. Toks įpareigojimas būtų neproporcingas.
Dėl terminalo infrastruktūros finansavimo
Pagal pateiktą projekto 1 straipsnį, daliai terminalo pastatymo finansuoti gali būti naudojama „saugumo papildoma dedamoji“ pridedama prie perdavimo tarifo. Šis pasiūlymas yra kritikuotinas dėl šių priežasčių.
Pirma, toks finansavimo būdas prasilenkia su priimtomis reguliavimo praktikomis. Infrastruktūros investicijų įtraukimas į reguliuojamą kainą galimas tada, kada infrastruktūra yra jau pastatyta, o vartotojai naudojasi jos paslaugomis, ar, kaip šiuo atveju, gauna „daugiau saugumo“. Į reguliuojamą kainą įtraukti mokėjimą už paslaugą, kurios dar nėra, yra neteisinga, neteisėta ir nepagrįsta.
Be to, toks finansavimo būdas užprogramuoja konfliktą ateityje, kuomet terminalas jau bus pastatytas. Vartotojai galės pagrįstai ginčyti terminalo infrastruktūros dedamosios įtraukimą į perdavimo tarifą, nes dalį terminalo išlaidų jie bus finansavę anksčiau.
Saugumo tarifo dedamosios įvedimas reikštų, kad vienam ūkio subjektui yra suteikiama teisė reikalauti mokėjimų už paslaugą, kurios jis dar net neteikia. Savo esme saugumo papildoma dedamoji yra labai panaši į mokestį, o ne į mokėjimą už paslaugą. Bet tuomet išeitų, kad vienam ūkio subjektui yra suteikiama teisė rinkti mokestį iš vartotojų, kas grubiai pažeidžia ūkio subjektų lygiateisiškumo principą, vartotojų teises.
Antra, toks finansavimo būdas sukuria netinkamas paskatas SGD Terminalo vystytojams. Turėdami garantuotą finansavimo šaltinį, jie praranda paskatas ieškoti visų galimų finansavimo galimybių, investuotojų pritraukimo ir pan., todėl vartotojai bus nepagrįstai apkrauti finansine našta, nors būtų galima rasti kitų finansavimo šaltinių.
Trečia, kaip rodo neigiamos patirtys elektros energetikos sektoriuje, mokėjimas nukreiptas konkretaus ūkio subjekto finansavimui, o ne paslaugos pirkimui, neskatina konkretaus ūkio subjekto dirbti efektyviai (pvz., „Lietuvos elektrinės“ finansavimas), mažinti savo veiklos sąnaudas.
Akivaizdu, kad tinkamas būdas išvengti konfliktų ateityje, yra papildomų finansinių šaltinių suradimas SGD Terminalo infrastruktūros sukūrimui. Todėl siūlome dar kartą apsvarstyti galimybę imti visų įmanomų būdų į projektą pritraukti privačių investuotojų (pvz., papildoma akcijų emisija ar kt).
Ketvirta, patirtys su VIAP reglamentavimu elektros energetikos sektoriuje, privedė prie to, kad VIAP reglamentuojantys teisės aktai buvo papildyti tam tikrais saugikliais, pvz., kad Viešuosius interesus reikia siekti įgyvendinti mažiausia kaina vartotojams. Jei bus apsispręsta SGD Terminalą vis dėlto finansuoti per „saugumo papildomą dedamąją“, reikia įvesti aiškius ir nediskriminacinius kriterijus, vadovaujantis kuriais ūkio subjektas teiks „saugumo“ paslaugą vartotojams, kuo motyvuojant „saugumo“ paslaugos teikimui bus pasirinktas SGD Terminalas ir pan.
Dėl paskirtojo tiekėjo
Dėl paskirtojo tiekėjo apibrėžimo (Projekto 3 straipsnis, Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis)
Projekte numatyta, kad SGD tiekimą pirmumo tvarka vykdys „Paskirtasis tiekėjas“. Atkreipiame dėmesį, kad „paskirtasis tiekėjas“ nėra apibrėžtas nei SGD Terminalo įstatyme, nei Gamtinių dujų įstatyme, nei Energetikos įstatyme. Kadangi „Paskirtasis tiekėjas“ vaidina svarbų vaidmenį, rekomenduotina jo sąvoką, paskirtį ir funkcijas apibrėžti tiksliau.
Dėl paskirtojo tiekėjo skyrimo
Projekte numatyta, kad paskirtasis tiekėjas bus skiriamas įstatymų nustatyta tvarka. Atkreipiame dėmesį, kad pagal dabar veikiančius teisės aktus (pvz., gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo aprašą), vienintelės pateiktos konkrečios nuostatos dėl tokio tiekėjo paskyrimo yra „viešas konkursas“ ir galutinė data „2013 m. gruodžio 31 d.“ Taip pat, kaip minėta anksčiau, būtent įstatymuose „paskirtasis tiekėjas“ nėra apibrėžtas. Todėl reikia konstatuoti, kad iki šiol nėra aiški kriterijų visuma, kokiais kriterijais vadovaujantis bus skiriamas paskirtasis tiekėjas.
Dėl paskirtojo tiekėjo priklausymo valstybei ir jo strateginės svarbos
Projekte numatyta, kad paskirtuoju tiekėju gali būti tik įmonė, kurios 2/3 balsų priklauso valstybei. Tokia nuostata nėra pateisinama (ir nėra pagrindžiama susijusiuose dokumentuose), o tai grubiai pažeidžia konkurencijos laisvę ir prieštarauja esminėms konstitucinėms nuostatoms, kuriose aiškiai ir vienareikšmiškai įvardinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačia nuosavybės teise (46 str.).
Primename, kad net strateginę reikšmę turinčių įmonių sąraše yra įmonių, kur valstybė valdo mažiau nei 2/3 akcijų. Ir atvirkščiai, valstybei priklauso ūkinių subjektų, kurie nėra įtraukti į strateginę reikšmę turinčių įmonių sąrašą. Kitaip tariant, tikra ar tariama įmonės strateginė reikšmė nesuponuoja privalomo priklausymo valstybei ir atvirkščiai. Dar daugiau, abu šie ūkinės veiklos apribojimai (valstybės nuosavybė ir strateginė reikšmė) ne padės įmonei vykdyti veiklą, o atvirkščiai – trukdys, pvz., pritraukti investuotojų, reorganizuotis ir pan.
Dėl paskirtojo tiekėjo parduodamų dujų kainos reguliavimo
Svarbu pastebėti, kad pagal siūlomo įstatymo redakcijos 11 straipsnio 5 dalį, paskirtojo tiekėjo parduodamų dujų kaina yra reguliuojama. Taip pat svarbu pastebėti, kad čia kalbama ne apie pačios tiekimo paslaugos kainos reguliavimą, o apie galutinės dujų kainos vartotojams reguliavimą, kas savo ruožtu vėl prieštarauja vartotojų teisei rinktis, konkurencijos apsaugos politikai ir rinkos ekonomikai apskritai. Atkreipiame dėmesį, kad pagal Gamtinių dujų įstatymą gamtinių (9 str.) dujų sektoriuje yra reguliuojamos paslaugų (perdavimo, skirstymo, skystinimo, laikymo ir garantinio tiekimo), o ne produktų kainos.
Nepriklausomas reguliatorius paprastai reguliuoja infrastruktūros teikiamas paslaugas ir nustato jų kainą situacijose, kuomet alternatyvi infrastruktūra yra neleidžiama, o vartotojai de facto ir (ar) de jure neturi pasirinkimo. Tuo tarpu „paskirtojo tiekėjo“ atveju turime visai kitą situaciją: vartotojai pirkti gamtines dujas yra verčiami politiniu sprendimu, o alternatyvių pardavėjų yra.
Tokioje situacijoje nepriklausomas reguliuotojas, geriausiu atveju, gali bandyti užtikrinti, kad paskirtojo tiekėjo sąnaudos nebūtų nepagrįstai aukštos, tačiau, nepriklausomas reguliatorius negali užtikrinti pagrindinio galutinės kainos dalies (t.y. pačios SGD kainos) kontroliavimo. Todėl parduodamų dujų kainos reguliavimas yra neįgyvendinimas ir netikslingas. Vienintelis čia įmanomas reguliavimas būtų pačios tiekimo paslaugos reguliavimas, bet ne galutinės kainos reguliavimas.
Jei motyvas reguliuoti kainą kyla iš to, kad vartotojai (ar jų dalis) dujas iš paskirtojo tiekėjo privalės pirkti, nepriklausomai nuo dujų kainos, tai yra argumentas prieš tokį įpareigojimą, o ne priemonė, sprendžianti problemas, kylančias iš tokio įpareigojimo.
Dėl susijusių teisės aktų (Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašas)
Priėmus įstatymo projektą, reikėtų keisti galiojantį Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašą ir ten numatytas „Paskirtojo tiekėjo“ funkcijas.
Siūlymai:
1. Terminalo infrastruktūros sukūrimui pritraukti papildomų investuotojų, o ne finansuoti trūkstamas lėšas per perdavimo tarifo padidinimą (pridedant saugumo dedamąją ar panašiu mechanizmu). Investicijų į terminalo infrastruktūros atsiperkamumą reguliatoriaus nustatyta tvarka įtraukti ar pridėti prie perdavimo tarifo (ar panašiu mechanizmu) tada, kai SGD Terminalas pradės funkcionuoti.
2. Jei bus įvedama papildoma saugumo dedamoji, reikia nustatyti aiškius tokio mokėjimo tikslus, įvardinti nediskriminacinius reikalavimus, pagal kuriuos saugomo paslaugą galėtų teikti visi reikalavimus atitinkantys rinkos dalyviai, o saugumo paslauga būtų teikiama mažiausia kaina vartotojams.
3. Terminalo funkcionavimą užtikrinti ne per paskirtąjį tiekėją ir įpareigojimus vartotojams (ar jų grupei) pirkti dujas iš terminalo, bet:
a. sudarant palankias sąlygas esamiems ir būsimiems tiekėjams pasinaudoti terminalo galimybėmis diversifikuoti dujų pirkimo šaltinius;
b. sudarant palankias sąlygas vartotojams naudotis terminalo teikiamomis galimybėmis pirkti dujas rinkoje;
c. pagrindinę ir esminę verslo riziką prisiimant projekto įgyvendinimo bendrovei ir investuotojams, o ne ją perkeliant vartotojams.
4. Jei į pasiūlymą Nr. 3 bus nuspręsta neatsižvelgti, tuomet reikia patikslinti, kurios energiją gaminančios įmonės bus įpareigotos pirkti dujas iš SGD Terminalo ir pateikti kriterijus, kuriais bus nustatomas dujų kiekis, kurį privalės nupirkti energijos gamintojai.
5. Pateikti paskirtojo tiekėjo apibrėžimą, apibrėžti ir pateikti viešas, skaidrias ir nediskriminacines taisykles, paskirtajam tiekėjui atrinkti.
6. Neįtraukti paskirtojo tiekėjo į Strateginę reikšmę turinčių įmonių sąrašą ir atsisakyti reikalavimo, kad paskirtojo tiekėjo 2/3 akcijų turėtų priklausyti valstybei.
7. Nereguliuoti paskirtojo tiekėjo parduodamos galutinės gamtinių dujų kainos ir (arba) tikslinti formuluotę, ir reguliuoti tik paskirtojo tiekėjo tiekimo paslaugos kainą.
