Lietuvos laisvosios rinkos institutas išanalizavo Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos (NENS) projektą ir teikia pastabas. Pirmoje dalyje išskiriame pagrindinę dokumento problemą: šis dokumentas yra ne energetikos strategiją, o tik vieną iš galimų energetikos strategijos dalių – energetinę nepriklausomybę – aprašantis dokumentas. Šis NENS projektas sukurtas pakeisti Nacionalinę energetikos strategiją, o ne kaip kitas ar papildomas dokumentas. Todėl NENS projektas turi atitikti Įstatyme numatytus reikalavimus. Kadangi NENS projektas neatitinka Įstatyme numatytų reikalavimų, jis negali būti tvirtinamas kaip Nacionalinė energetikos strategija.
Antroje dalyje pateikiame pastabas atskiroms NENS projekto dalims.
Remiantis atlikta analize, dokumentas negali būti patvirtintas ir privalo būti tobulinamas. Siūlome dokumentą keisti iš esmės, kad jis apimtų visą energetikos sektorių ir energetikos politiką, o ne koncentruotųsi į siaurą energetinės nepriklausomybės siekį.
Bendros pastabos Strategijai
Energetinė nepriklausomybė yra tik dalis energetikos strategijos ir negali būti visa energetikos strategija
Parengtas NENS projektas yra per siauros orientacijos dokumentas, kad jį būtų galima laikyti Nacionaline energetikos strategija. Visas dokumentas yra sukurtas pritaikytas energetines nepriklausomybės siekiui, todėl jis nėra visa apimantis dokumentas. NENS projektą būtų galima laikyti papildomu NES dokumentu, ar atskiru dokumentu, tačiau jokiu būdu ne Nacionaline energetikos strategija.
Energetinė nepriklausomybė gali būti viena iš Nacionalinės energetikos strategijos dalių. Tačiau energetinė nepriklausomybė yra tik priemonė pasiekti pagrindinių energetikos politikos tikslų – užtikrinti patikimą energijos tiekimą mažiausia kaina. Tam tikrais atvejais, šios nuostatos gali sutapti. Tačiau iškilus prieštaravimui tarp tikslų, užtikrinti energijos tiekimą žema kaina ir energetinės nepriklausomybės, žema kaina turėtų būti prioritetas. Dabartinis NENS projektas prioritetą suteikia energetinei nepriklausomybei. Tokiu būdu priemonė (energetinė nepriklausomybė) prieštarauja pagrindiniam tikslui.
NENS projektas neatitinka reikalavimų keliamų Nacionalinei energetikos strategijai
LR Seimo nutarimo projekto dėl Nacionalinės Energetinės nepriklausomybės strategijos patvirtinimo 2 straipsnis keičia esamą Nacionalinę energetikos strategiją. Todėl NENS projektas privalo atitikti Energetikos įstatyme tokiai strategijai numatytus reikalavimus.
Energetikos įstatymas išvardintus apimties reikalavimus NES. Energetikos įstatymo 9 straipsnio 3 dalis teigia, kad „Strategija apima visus energetikos sektorius<…>“ . Tuo tarpu NENS projektas išimtinai koncentruojasi į su energetine nepriklausomybe susijusias problemas ir sprendimus.
Pagal dabar galiojantį Energetikos įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, NES turi būti numatoma net 13 aspektų*, nuo energetinio saugumo iki kainodaros tobulinimo. NENS projektas atsižvelgia ne į visus reikalavimus, pvz., Strategijoje nėra numatyta ar kainodaros tobulinimo, nors atsižvelgiant tai, kad didesnė dalis energijos kainų kol kas yra reguliuojama, tai yra svarbus klausimas.
Į nemažą dalį reikalingų atsižvelgti aspektų yra atsižvelgta nepilnai ar epizodiškai, nepateikta išsamesnio pagrindimo, kodėl pasirinkti konkretūs tikslai arba rodikliai.
Pateiktas NENS projektas neatitinka NES keliamų reikalavimų ir negali pakeisti esamos NES. Projektas turi būti grąžintas tobulinti arba tvirtinamas kaip papildomas dokumentas, nekeičiantis ir neturintis tokios pat reikšmės kaip NES.
Konkrečios pastabos atskiroms Strategijos dalims
1. Energetikos sektoriaus veiklos ir plėtros nuostatos
Dėl vartojamų sąvokų
„Energetinė nepriklausomybė“. NENS vartojama sąvoka „energetinė nepriklausomybė“ yra vartojama nevienareikšmiškai ir gali būti interpretuota įvairiai, be to ši sąvoka nėra apibrėžta teisės aktuose. „Energetinė nepriklausomybė“, taip, kaip aprašyta šiame skyriuje, labiau atitinka „tiekimo saugumo“ sąvoką, kuri Energetikos įstatyme apibrėžta kaip „energijos išteklių ar energijos tiekimo patikimumas bei techninė sauga“. Atsižvelgiant į sąvokų panašumą, nėra aišku, kodėl vienam iš pagrindinių strategijos elementų pasirinkta mažiau aiški „energetinės nepriklausomybės“ , o ne „tiekimo saugumo“ sąvoka.
„Konkurencingumas“. NENS teigiama, kad prisijungus prie Europos energetikos rinkų energijos kainos vartotojams turėtų tapti palankesnės. Remiantis EUROSTAT duomenimis energijos kainos Lietuvoje yra vienos iš mažiausių tarp ES šalių (išskyrus specifinius atvejus dėl gamtinių dujų kainų pramonės vartotojams). Dėl kainų konvergencijos, įsijungus į Europos energetinę rinką, energijos kainos Lietuvoje turėtų artėti prie ES vidurkio, t.y. didėti. Jei konkurencingumas šioje strategijos dalyje suvokiamas kaip mažesnės energijos kainos, tuomet susijungimas su ES energijos rinka, nebūtinai garantuoja mažesnes energijos kainas. Tačiau susijungimo su Europos energetine infrastruktūra teigiamas efektas – padidėjusi aktuali ir potenciali konkurencija vietiniams energijos gamintojams ir tiekėjams.
Kitas teiginys prognozuoja, kad palankesnių kainų galima tikėtis ir pertvarkius šiuo metu egzistuojančias energetikos sektoriaus monopolijas. Ir iš tiesų, nemaža galutinės energijos kainos dalis susidaro tinklų paslaugų, kurias teikia vietinės energetikos sektoriaus monopolijos. Pertvarka ir konkurencija šioje srityje būtų teisingas žingsnis. Tačiau tinkamiausias būdas mažinti infrastruktūros paslaugų kainas – valstybiniu reguliavimu nedrausti konkurencijos infrastruktūros segmente.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, šiai NENS daliai labiau tinka „konkurencijos“, o ne „konkurencingumo“ pavadinimas.
2. Lietuvos energetikos politika Europos Sąjungoje
Dėl 2 dalies (iii) punkto. Šis NENS punktas numato, kad Lietuva sieks taikyti vienodus aplinkosaugos standartus energijai, tiek pagamintai ES viduje, tiek importuojamai iš ne ES šalių. Kitaip tariant, teigiama, kad Lietuva aktyviai sieks, kad ES pritaikytų aukščiausius ir brangiausius pasaulyje reikalavimus energijai, pagamintai ne ES šalyse. Jei tai būtų įgyvendinta, pabrangtų visos į Lietuvą importuojamos energijos rūšys (gamtinės dujos, nafta, elektros energija ir t.t.) iš ne ES šalių. Toks sprendimas yra žalingas visiems energijos vartotojams Lietuvoje ir prieštaraujantis Lietuvos ekonominiams interesams. Pateikiame tai pagrindžiančius argumentus.
Pirma, Lietuvos gyventojų perkamoji galia yra daug mažesnė už kitų ES narių ir mažesnė už ES vidurkį. Todėl toks ES energetikos politikos iššauktas energijos pabrangimas būtų neproporcingai didelė našta Lietuvos žmonėms.
Antra, pabranginus visų rūšių importuojamą energiją, Lietuvos pramonė (kuri, anot Strategijos yra mažiau efektyvi nei ES šalių), patirs neproporcingai didesnį neigiamą poveikį. Tai neigiamai paveiks šalies konkurencingumą, kurį NENS rengėjai įvardija kaip vieną iš prioritetų.
Trečia, padidinus reikalavimus energijai, pagamintai ne ES, ir tokiu būdu apribojus jos importą į ES, Lietuvai sumažėja galimybė būti energijos tranzito srauto tarp ES ir Rusijos šalimi. Tai reiškia, kad Lietuvos energijos perdavimo infrastruktūros sujungimas su ES šalimis praranda dalį pagrįstumo ir ekonominio atsiperkamumo.
Siūlome atsisakyti šios nuostatos, ją pakeičiant priešinga: „Aktyviai siekti, kad energijai pagamintai ne ES šalyse nebūtų taikomi vienodi (ar griežtesni) aplinkosaugos ir kiti reikalavimai nei energijai pagamintai ES šalyse. Siekti, kad ES energetikos politika remtųsi laisva ir nesuvaržyta energijos prekyba tarp ES šalių-narių ir ne ES šalių-narių.“
3. Strateginiai tikslai
Strategijoje yra numatyta, kad apie du trečdalius (18-24 mlrd. iš 29-41 mlrd. litų) investicijoms reikalingų lėšų bus siekiama pritraukti iš privataus kapitalo. Tokia nuostata yra teisinga, tačiau iš strategijos nėra aišku, kuriuose projektuose ir kokia dalimi bus leidžiama dalyvauti privačiam kapitalui. Toks paaiškinimas padidintų projektų patrauklumą, sumažintų projektų rizikas, padidintų projektų patrauklumą investuotojams ir apskritai sustiprintų Strategijos pagrįstumą. Be to, toks išaiškinimas leistų įvertinti ir valstybės lėšų panaudojimo tikslingumą.
A. Elektra
Strateginių tikslų dalyje aprašyti pertvarkos veiksmai, vykdant 3-iojo ES energetikos paketo reikalavimus. Tačiau valstybės valdomų elektros energijos gamybos pajėgumų konsolidacija ir skirstomo tinklo operatorių konsolidacija yra Lietuvos valdžios iniciatyva, o ne 3-iojo ES energetikos paketo reikalavimų vykdymas.
Strateginių iniciatyvų priemonėje A1. „Integracija į Europos elektros energijos sistemas“ aprašomi stambūs infrastruktūriniai projektai: jungtys su ES šalimis (LitPol Link, Nordbalt, susijungimas su KET sinchroniniam darbui). Projektui reikalingos piniginės lėšos yra įvardintos, tačiau nėra pagrindžiama, kiek šie projektai bus atsiperkantys, kaip bus finansuojamas jų įgyvendinimas, ir, svarbiausia, kokią įtaką tai turės galutinėms energijos kainoms. Nepateikus šių duomenų ar bent prognozių, nėra įmanoma spręsti apie šių projektų reikalingumą, pagrįstumą.
Strateginių iniciatyvų priemonėje A2. „Pakankamų pajėgumų vietinei elektros paklausai užtikrinimas“ aprašomas naujos atominės elektrinės projektas. Kaip ir ankstesnėje dalyje, projektui reikalingos piniginės lėšos yra įvardintos, tačiau nėra pagrindžiama, kaip bus finansuojamas projekto įgyvendinimas, kokia numatoma elektros gamybos kaina ir, kokią įtaką tai turės galutinei energijos kainai.
Pateiktas projekto pagrindimas, kad „investicijų į VAE dydis atitinka dešimties metų laikotarpiu skiriamų lėšų kiekį importuojamoms dujoms elektros energijos gamybai pirkti“ yra netinkamas. Nėra svarbu, kam leidžiamos lėšos: AE statybai ar gamtinių dujų pirkimui, tai vis tiek yra išlaidos, kurias reikia finansuoti. Iki AE pastatymo reikės lėšų ir dujų įsigijimui, ir AE pastatymui, t.y. lėšų poreikis išaugs. Galima daryti prielaidą, kad po AE pastatymo sumažės lėšų poreikis dujoms įsigyti, tačiau atsiras lėšų poreikis AE eksploatacijai (kuro įsigijimui, darbuotojams, saugumo užtikrinimui, lėšų uždarymui kaupimui ir t.t.). Ar pakitęs lėšų poreikis po AE pastatymo bus pakankamas padengti investicijas į naują AE, NENS projektas neatsako.
Galiausiai, nėra atsižvelgiama į skirtumą tarp naujos AE energijos gamybos kainos ir kitų apsirūpinimo elektros energija būdų: pvz., importo. Galima prielaida, kad naujos AE gamybos kaina bus aukštesnė ar bent lygi importuojamos elektros energijos kainai. Tokiu būdu atliktos investicijos ir pati naujoji AE gali tapti elektros energijos kainų didėjimo priežastimi.
Strateginių iniciatyvų priemonėje A3. „Elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių“ numatoma, kad elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių bus ne mažesnė nei 20 proc. galutinio elektros vartojimo, tačiau atsinaujinantys ištekliai bus plėtojami tik iki ekonomiškai, techniškai ir aplinkosaugos požiūriu naudingo lygio. Paskutinė nuostata yra sveikintina, tačiau nėra aišku, ką reiškia „iki ekonomiškai, techniškai ir aplinkosaugos požiūriu naudingo lygio“. Jau šiuo metu didesnė elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybos dalis yra ekonomiškai neapsimokanti, t.y. brangesnė nei alternatyvios galimybės apsirūpinti elektros energija.
Strateginės gairės 2020–2030 metams numato, kad didžioji dalis elektros energijos bus pagaminama Visagino atominėje elektrinėje ir iš atsinaujinančių energijos šaltinių, o Lietuva bus liberalios ir vieningos ES elektros rinkos dalis. Tačiau visai neužsimenama apie prekyba elektros energija su Rusija ir kitomis rytų kaimynėmis. Jei ši nuostata reiškia, kad Lietuva iš esmės atsisakys prekybos elektros energija su Rusija ir kitomis rytų kaimynėmis, šią nuostatą reikia keisti. Esamos energijos jungtys ir maža energijos gamybos kaina Rusijoje garantuoja naudingas prekybos galimybes ir žemą (žemesnę) energijos kainą Lietuvos vartotojams. Atsisakyti tokių prekybos galimybių ir Lietuvą pozicionuoti kaip šalį, neprekiausiančią elektros energija su Rusija, yra žalinga energijos vartotojams ir visai ekonomikai. O turint galvoje, kad Rusija yra pagrindinė energijos tiekėja ES, tokia pozicija yra nesuprantama ir nepateisinama.
B. Šildymas
Dėl pavadinimo. Lietuvoje veikia centralizuotas ir decentralizuotas apsirūpinimas šiluma. Kadangi ši dalis skirta tik centralizuotam šilumos tiekimui ir gamybai, tikslinga atitinkamai keisti ir pavadinimą.
Strateginių iniciatyvų iki 2020 priemonė B. 1 „Šilumos vartojimo efektyvumo didinimas“ iš esmės yra skirta daugiabučių modernizacijos problemai. Numatyti tikslai vertintini teigiamai, tačiau strategija neatsižvelgia į šiandieninį faktą – lėtus daugiabučių namų modernizacijos tempus. Strategija nepateikia jokių indikacijų, kaip ši problema bus išspręsta.
Strateginių iniciatyvų iki 2020 priemonė B2. „Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo didinimas šildymo sektoriuje“ (i) punktas Biomasės naudojimo skatinimas. Reikia sutikti, kad šilumos energijos gamyba iš biomasės yra vienas iš labiausiai ekonomiškai pagrįstų atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo būdų. Tačiau argumentacijai B2 lentelėje yra netiksli. Pirma, jei deklaruojama, kad biomasė yra ženkli centralizuoto šilumos sektoriaus dalis, nėra aišku, kodėl šilumos energijos sutaupymas yra asocijuojamas išimtinai su sutaupymais dėl mažesnio gamtinių dujų poreikio.
Antra, kogeneracinėse elektrinėse gaminama šiluma gali būti atsiperkanti, tačiau iš dalies tik dėl kogeneracinės elektros energijos supirkimo tarifo (kas beje pripažįstama ir lentelėje B2), kuris savo ruožtu didina elektros energijos kainą. Taigi atsinaujinančių išteklių naudojimo didinimas šilumos sektoriuje gali turėti įtakos galutinei elektros energijos kainai.
C. Dujos
Strateginės iniciatyvos iki 2020 metų priemonė C1. „Suskystintų dujų terminalas“ argumentuoja, kad ši investicija diversifikuos tiekėjus, leis savarankiškai apsirūpinti dujomis, dalyvauti tarptautinėse dujų rinkose ir sudarys prielaidas susiformuoti šalies dujų rinkai. Tačiau suskystintų dujų terminalas (SDT) tėra tokia pat priemonė apsirūpinti dujomis, kaip ir esama vamzdynų infrastruktūra. Pats SDT negali garantuoti dujų tiekimo, o tik galimybes nusipirkti gamtinių dujų. SDT atsiperkamumas yra grindžiamas kainų skirtumu tarp gamtinių dujų, gaunamų vamzdynais, ir gamtinių dujų, gaunamų per SDT. Koks kainų skirtumas tarp šių dvejų rinkos segmentų bus ateityje, yra sunkiai prognozuojama; NENS projekte tokių vertinimų tai pat nėra. Tuo tarpu SDT pastatymo išlaidos pačios savaime didins gamtinių dujų kainą (arba mokesčių naštą, jei SDT bus statoms iš valstybės biudžeto lėšų).
Strateginės iniciatyvos iki 2020 metų priemonė C.4 „Dujų rinkos liberalizavimas“ teigia, kad dujų tiekimo ir perdavimo veiklų atskyrimas nuosavybės atskyrimo būdu yra 3-iojo ES energetikos paketo įgyvendinimas, leisiantis atsirasti didesnei konkurencijai, užtikrinti sąžiningesnes kainas, daugiau investuoti į infrastruktūrą, sukurti pasirinkimo galimybes galutiniams vartotojams pirkti dujas iš daugiau nei vieno tiekėjo.
Visi šie tikslai yra tinkami, tačiau ne visi jie yra susiję su nuosavybės atskyrimu. Pirma, įgyvendinti 3-iąjį ES energetikos paketą galima ir be visiško nuosavybės atskyrimo, renkantis nepriklausomo perdavimo operatoriaus ar nepriklausomo sistemos operatoriaus įsteigimą (ką, beje, daro dalis ES šalių, taip pat ir artimiausia Lietuvos kaimynė Latvija).
Antra, vien įvykdžius atskyrimą, konkurencija tarp tiekėjų neprivalo padidėti, nes Lietuva ir toliau gaus dujas vamzdynais. Konkurencijos prielaidų padidinimas teisingai siejamas su SDT terminalu, kurį galima pastatyti ir neįvykdžius įmonių nuosavybės atskyrimo. Norint pastatyti SDT, nėra būtina vykdyti nuosavybės atskyrimo.
Trečia, teiginys, kad atskyrus tiekimo ir perdavimo veiklas, padidės paskatos daugiau investuoti į infrastruktūrą, yra nepagrįstas. Analizuojant Lietuvos energetikos sektoriaus situaciją nėra įrodymų, kad gamtinių dujų sektoriuje trūko investicijų, ar, kad investicijų trūko dėl to, kad perdavimo ir tiekimo veiklas vykdė viena įmonė. Net Gamtinių dujų direktyvos 2009/73/EB 36 straipsnis naujai infrastruktūrai leidžia netaikyti atskyrimo reikalavimų. Priešingai NENS teiginiams, Direktyvoje pripažįstama, kad vertikalios integracijos išlaikymas gali būti naudingas ar net būtinas investicijoms į naują infrastruktūrą.
Ketvirta, įmonių atskyrimas pats savaime nesukuria vartotojams galimybės rinktis tarp didesnio tiekėjų kiekio. Kaip jau minėta, vien tik atskyrus įmones, neatsiranda naujų importo ar tiekimo galimybių.
Penkta, vertinant ES 3-iojo energetikos paketo naujumą, nevienareikšmišką ES šalių reakciją į šį dokumentą, ir faktą, kad dauguma šalių dar tik renkasi tikslų paketo įgyvendinimo būdą, šioje Strategijoje nereikia numatyti tikslaus būdo, kaip Lietuva įgyvendins 3-iąjį ES energetikos paketą gamtinių dujų sektoriuje.
D. Nafta
Ši strategijos dalis yra labai trumpa ir apima tik naftos perdirbimo ir transporto degalų rinką. Tuo tarpu naftos ar kitų naftos produktų (pvz., mazuto) tiekimo aspektai net nėra paminėti.
Strateginės iniciatyvos iki 2020 metų priemonė D.1 „Konkurencijos lygio naftos sektoriuje didinimas“ teigia, kad siekiant užtikrinti palankias kainas vartotojams, valstybė užtikrins adekvatų konkurencijos lygį naftos produktų rinkoje. Tačiau viena iš esminių konkurencijos ribojimo priemonių Lietuvoje yra naftos produktų ir naftos valstybės atsargų kaupimo tvarka. Šiuo metu ne Lietuvos teritorijoje leidžiama laikyti tik iki 30 proc. atsargų, be to, tam reikalingas atskiras Energetikos ministerijos leidimas. Tuo tarpu šį kaupimą reglamentuojanti ES Direktyva 2006/67/EB neriboja atsargų kiekio, laikomo ne šalies teritorijoje (net atvirkščiai – laikymą kitose ES šalyse yra skatinamas), nenumato tam atskirų leidimų. Todėl, planuojant valstybės vaidmenį konkurencijos didinime, reikėtų pripažinti ir numatyti ir valstybės sukurtų kliūčių konkurencijai sumažinimą, tame tarpe ir leidžiant degalų atsargas laikyti ne Lietuvos teritorijoje.
E. Atsinaujinantys energijos ištekliai
Strateginės iniciatyvos iki 2020 metų priemonės E1.“Padidinti atsinaujinančių energijos išteklių dalį galutiniame energijos suvartojime“ pirmas punktas numato, kad didžioji dalis elektros energijos bus gaminama biomasės kogeneracinėse elektrinėse ir vėjo jėgainėse. Atsižvelgiant į galimus staigius technologijos pokyčius, nėra tikslinga nustatyti, į kuriuos atsinaujinančiu energijos šaltinius bus koncentruojamasi.
Tos pačios priemonės trečias punktas numato, kad transporto sektoriuje biodegalai sudarys ne mažiau nei 10 proc. galutinio degalų suvartojimo. Šis siekis yra netikslingas dėl dviejų priežasčių. Pirma, ES Direktyva 2009/28/EB įpareigoja didinti ne išskirtinai biodegalų, o apskritai atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą transporte. Antra, yra pripažinta, kad pirmos kartos biodegalai yra neefektyvi CO2 emisijų mažinimo priemonė, kuri turi nemažą neigiamą poveikį aplinkai, didina maisto produktų kainas.
Strateginės gairės 2020–2030 metams numato skatinti investicijas į aplinkai draugiškas energijos rūšis ir atsinaujinančius energijos išteklius tol, kol pasieks šaliai techniškai ir ekonomiškai naudingą AEI vartojimo lygį. Techninio ir ekonominio naudingumo kriterijaus įvedimas yra vertintinas teigiamai. Tuo pat metu ši formuluotė yra neaiški. Kaip jau minėta anksčiau, jau šiuo metu didesnė energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybos dalis yra ekonomiškai neapsimokanti, ir sukelianti techninio pobūdžio problemų, pvz., naujų elektros energijos gamybos įrenginių prijungimas prie tinklų, biodegalų poveikis vidus degimo varikliams ir kt. Taip pat gairės numato kad transporto sektoriuje laipsniškai bus pereinama prie platesnio elektromobilių naudojimo. Turint galvoje spartų ir nenuspėjamą automobilių technologijų vystymąsi, nėra tikslinga koncentruotis į šią konkrečią transporto technologiją.
F. Energetinis efektyvumas
Strateginės iniciatyvos iki 2020 metų priemonė F1. “Padidinti bendrą energijos vartojimo efektyvumą“ mini energijos sutaupymą, modernizuojant ir renovuojant pastatus. Kaip jau minėta aukščiau, ši strategija nepateikia įtikinamų argumentų, kaip tai bus įgyvendinama. Šis aspektas yra ypač svarbus, turint galvoje, kad šiuo metu vykstanti daugiabučių modernizavimo programa iš esmės nerodo rezultatų, t.y. yra modernizuojama labai mažai daugiabučių. Tai nesunkiai paaiškinama gyventojų nenoru investuoti lėšas į ilgą atsiperkamumą turinčius projektus, kolektyvinio sprendimo priėmimo tarp bendrasavininkių problematika.
Strateginės iniciatyvos iki 2020 metų taip pat deklaruoja, kad transporto sektoriuje energetikos efektyvumas bus pagerintas, mažinant senų automobilių importą. Tokia priemonė pabrangintų ar sumažintų galimybes importuoti naudotus automobilius ir būtų didelis smūgis daugumai Lietuvos gyventojų, kuriems, dėl mažų pajamų (lyginant su ES vidurkiu), naudoti automobiliai iš Vakarų Europos ir JAV yra vienintelė prieinama asmeninio transporto priemonė.
Šiuo metu (o, tikėtina, ir ateityje) skirtumas tarp naujo ir naudoto automobilio yra per didelis, kad, pabranginus naudotus automobilius, vartotojai imtų pirkti naujus (nebent branginama būtų tiek, kad naudoto automobilio kaina susilygintu su naujo – kas yra dar mažiau tikėtina). Pabranginus naudotas transporto priemones, gyventojai rinksis ne naujus automobilius, o pigesnius naudotus, senesnius, taigi ir mažiau ekologiškus automobilius. Todėl siūloma priemonė yra priešinga keliamam tikslui.
Įžangoje ir Strateginėse gairės 2020–2030 metams teigiama, kad energijos suvartojimas, tenkantis vienam BVP vienetui Lietuvoje, yra net 2,5 karto didesnis už ES vidurkį, ir todėl, padidinus energijos vartojimo efektyvumą būtų galima sutaupyti daug energijos. Nors šis palyginimas yra iliustratyvus ir plačiai vartojamas, jis turi du esminius trūkumus. Pirma, jis gaunamas lyginant šalies BVP su šalyje suvartojamu energijos kiekiu. O tai reiškia, kad BVP didėjant (dėl pvz., verslo ciklo sukeltų priežasčių), rodiklis taip pat gerėja, nors, iš tikro, energijos suvartojimo efektyvumas išlieka tas pats. Kitaip tariant, šis rodiklis labiau parodo ekonomikos struktūrą, nei energijos naudojimo efektyvumą. Antra, ir svarbiausia, šis rodiklis sukuria iliuziją, kad ekonomikoje galima sutaupyti daug energijos. Iš tikro tokiam energijos vartojimo efektyvumui padidinti reikėtų pakeisti ekonomikos struktūrą (pvz. iš pramonės pereiti į paslaugų ekonomiką), kas artimuoju laikotarpiu yra neįgyvendinama.
G. Aplinka ir šiltnamio dujų taršos mažinimas
Ši strategijos dalis neatsižvelgia į faktą, kad Lietuvos įsipareigojimai mažinti CO2 emisijas ir didinti atsinaujinančių energijos šaltinių vartojimą yra vieni didžiausių Europoje ir pasaulyje.
Lietuvos anglies dvideginio (CO2) emisijos sudaro 14190 tūkst. tonų (2006 m. duomenys) arba 4,3 tonos CO2 vienam gyventojui. Iš ES šalių mažesnes CO2 emisijas už Lietuvą turi tik Latvija – 3,6 tonos. Lietuva, pagal BVP vienam gyventojui, tarp ES šalių užima 23 vietą (2007 m. duomenys). Tai reiškia, kad Lietuvos prisidėjimas prie bendrų ES CO2 emisijų yra minimalus, o brangių energijos šaltinių diegimas būtų santykinai didesnė našta gyvenantiems Lietuvoje.
Atsinaujinančių energijos šaltinių srityje ne kiekviena ES narė įsipareigojo AEŠ naudojimą padidinti iki 20 proc.; šis rodiklis yra taikomas visai ES. Pagal AEŠ rodiklius, numatytus direktyvos 2009/28/EB priede, matyti, kad tik 8 iš 27 ES šalių turi aukštesnius AEŠ rodiklius galutiniame suvartojime nei Lietuva. Tad net ir minimalus ES reikalavimų įgyvendinimas, t.y. pasiekti 23 proc. AEŠ galutiniame suvartojime, yra aukštesnis, nei daugelio ES šalių prisiimti įsipareigojimai.
Vertinant Kioto protokolo įsipareigojimus, dauguma protokolą pasirašiusių šalių CO2 išmetimų ne tik nesumažino, bet dar ir padidino. Matuojant CO2 emisijas Lietuvai yra taikomi skirtingi atskaitos metai nei kitoms Kioto protokolo šalims: Lietuvai (kaip ir kitoms buvusioms Sovietinėms šalims) CO2 emisijos lyginamos su 1995-aisias metais, o ne su 1990-aisiais (kaip kitų protokolą pasirašiusių šalių. Tokiu būdu Lietuvos įsipareigojimai pagal Kioto protokolą yra nepalyginamai didesni. Lietuvos CO2 emisijos 2006-aisias buvo net 60 proc. mažesnės nei 1990-ais metais (!). Lyginant pagal šiuos atskaitos metus, Lietuva yra viena iš daugiausiai CO2 emisijas sumažinusių šalių pasaulyje.
Iš kovos su globaliniu atšilimu perspektyvos, Lietuvos anglies dvideginio (CO2) emisijos yra minimalios – 4,3 tonos vienam gyventojui. Palyginimui, žalumą propaguojančios Danijos – 10,3 tonos, Estijos – 11,90 tonos. Iš ES šalių mažesnes emisijas turi tik Latvija – 3,6 t. Pasauliniu lygmeniu, net ir skaičiuojant visas mažai išsivysčiusias šalis, Lietuvos CO2 emisijos vienam gyventojui yra ketvirtadaliu mažesnės nei pasaulio vidurkis.
Lietuvos strateginė perspektyva energetikos srityje turėtų būti ne didesni įsipareigojimai mažinti CO2 emisijas ir didinti atsinaujinančių energijos šaltinių vartojimą, o kiek rinkos sąlygomis įmanomos pigesnės energijos užtikrinimas gyventojams. Ši nuostata turėtų atsispindėti visoje strategijoje.
4. Lietuvos energetikos sektorius iki 2050 metų
Energetikos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad Strategija nustato energetikos plėtros kryptis dvidešimčiai metų. Todėl pateikti energetikos sektoriaus kryptis iki 2050 metų, t.y. keturiasdešimčiai metų nėra tikslinga. Be to, ši NENS dalis yra glausta, epizodiška ir nekonkreti, kad būtų tvirtinama kaip Strategijos dalis. Siūlome atsisakyti šios dalies.
Siūlymai
Pagrindinis siūlymas: nepatvirtinti Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projekto ir grąžinti projektą tobulinti. Arba projektą tvirtinti kaip papildomą dokumentą, nekeičiantį ir neturintį tokios pat reikšmės kaip Nacionalinė energetikos strategija.
Kiti pasiūlymai:
1. Pakeisti Energetikos sektoriaus veiklos ir plėtros nuostatų (ii) punktą, įtvirtinant, kad ne „konkurencingumas“, o „konkurencija“ yra viena iš trijų strateginių nuostatų.
2. Keisti NENS projekte numatytą Lietuvos energetikos politikos ES 2 dalies (iii) punktą, jį išdėstant taip: „Aktyviai siekti, kad energijai pagamintai ne ES šalyse nebūtų taikomi vienodi (ar griežtesni) aplinkosaugos ir kiti reikalavimai, nei energijai pagamintai ES šalyse. Siekti, kad ES energetikos politika remtųsi laisva ir nesuvaržyta energijos prekyba tarp ES šalių-narių ir ne ES šalių-narių.“
3. Strategiją papildyti aprašymu, kokia apimtimi ir kokiuose strateginiuose projektuose numatoma leisti dalyvauti privačiam kapitalui, kiek ir kokiuose projektuose numatoma naudoti valstybės lėšų.
4. Strategiją papildyti prognozėmis, kiek galutinę energijos kainą paveiks įgyvendinti strateginiai projektai.
5. Strategijos dalį, skirtą elektros energijai, papildyti nuostata, kad Lietuva išliks atvira prekybai elektros energija su ne ES šalimis-narėmis, netaikys ne Lietuvoje pagamintai elektros energijai prekybos apribojimų ar kitų priemonių, galinčių sumažinti importuojamos elektros prieinamumą, padidinti jos kainą.
6. Strategijos dalyje, skirtoje gamtinių dujų sektoriui, nenurodyti tikslaus būdo, kaip Lietuva įgyvendins 3-iajį ES energetikos paketą gamtinių dujų sektoriuje.
7. Strategijos dalyje, skirtoje naftos sektoriui, numatyti valstybės sukurtų kliūčių konkurencijai naftos ir jos produktų rinkoje mažinimą.
8. Strategijos dalyje, skirtoje energijos efektyvumui, atsisakyti planų riboti naudotų automobilių importą.
9. Strategijos dalyje, skirtoje atsinaujinantiems energijos ištekliams, pakeisti nuostatą transporto sektoriuje pasiekti 10 proc. galutinio suvartojimo iš biodegalų. Vietoje to siekti 10 proc. galutinio suvartojimo transporto sektoriuje iš atsinaujinančių energijos šaltinių.
10. Strategijos dalyje, skirtoje aplinkos ir šiltnamio dujų taršos mažinimui, įtvirtinti nuostatą, kad Lietuva, atsižvelgiant į ekonominio išsivystymo lygį ir kitų šalių situaciją, yra prisiėmusi didelius įsipareigojimus, todėl bet kokie tolesni įsipareigojimai šioje srityje neturėtų viršyti minimalių ES numatytų reikalavimų.
* 1) šalies energetikos saugumas;2) energijos ar energijos išteklių poreikių, importo, eksporto prognozės;
3) energijos gamybos pajėgumo poreikis; 4) energetikos struktūros tobulinimas; 5) energijos išteklių vartojimo struktūra ir jos prognozės; 6) energetikos žalingo poveikio aplinkai mažinimo prognozės ir priemonės; 7) atsinaujinančiųjų ir vietinių energijos išteklių vartojimo plėtojimas; 8) energijos vartojimo efektyvumas; 9) reikalingos investicijos;10) energijos išteklių atsargų įvertinimas ir sudarymas; 11) energijos rinkos plėtojimas; 12) energetikos valdymo tobulinimo kryptys; 13) kainodaros tobulinimas
