Pastabos ir pasiūlymai dėl Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo Nr. X–709 35 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. 16-106
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI), išanalizavęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos parengtą Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo Nr. X–709 35 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. 16-106 (toliau – projektas) teikia pastabas bei pasiūlymus.
Projektu siūloma nustatyti naują prievolę vaistinei visada prekyboje turėti nekompensuojamus vaistus, nurodytus Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (toliau – VVKT) sudaromame sąraše. LLRI atkreipia dėmesį į tai, kad, pirma, nėra pagrįstas šios prievolės reikalingumas, t. y. nepateikiami jokie įrodymai, kad šiuo metu vaistinėse esantis nekompensuojamųjų vaistų asortimentas yra nepakankamas, kad egzistuoja vaistų trūkumo problema, arba, kad vaistinės negali jais aprūpinti gyventojų. Antra, dėl privalomų turėti nekompensuojamųjų vaistų laikymo gali padidėti vaistinių patiriamos sąnaudos ir potencialiai išaugti vaistų kainos.
Dėl projekto 35 straipsnio 91 dalies
Nepagrįstas prievolės reikalingumas
Projekto 35 straipsnio 91 dalyje numatyta įpareigoti vaistines turėti privalomą nekompensuojamųjų vaistų asortimentą. Atkreipiame dėmesį į tai, kad šios priemonės reikalingumas nėra pagrįstas, t. y. nėra įrodyta, ar egzistuoja nekompensuojamųjų vaistų trūkumo problema, ar iš tikrųjų neužsakomi ar laiku nepristatomi gyventojo pageidaujami nekompensuojamieji vaistai.
Projekto aiškinamajame rašte nurodyti įvairūs bendro pobūdžio gyventojų nusiskundimai ar pasiteiravimai (pavyzdžiui, „nebuvo pakuotės lapelių“, „klausiama apie vaistų kainas“ ir kt.), kurių turinys su siūloma prievole nesusijęs. VVKT ir Sveikatos apsaugos ministerija 2013 metais gavo apie 100 rašytinių gyventojų skundų ir pasiteiravimų. Jų kiekis yra labai mažas, palyginus su aptarnautų gyventojų kiekiu vaistinėse. Pavyzdžiui, jei kiekviena iš Lietuvoje 1387 veikiančių vaistinių (2015 m. gruodžio mėn. duomenys) per dieną aptarnautų tik po vieną klientą, turėtume apie 506 255 apsilankymų per metus. Tokiu atveju skundai sudarytų 0,02 proc. apsilankymų. Savaime suprantama, kad per dieną vaistinės sulaukia daugiau nei vieno kliento, todėl realus skundų procentas nuo apsilankymų būtų kur kas mažesnis. Todėl smarkiai sugriežtinti priežiūrą motyvuojant skundų skaičiumi yra nepagrįsta.
Pateikiami projektų rengėjų nuogąstavimai, pavyzdžiui, „dažnai pacientai neįsigyja jiems reikiamų vaistinių preparatų”, „nepradeda gydytis dėl per didelės vaistinio preparato kainos“ taip pat nėra paremti jokiais įrodymais (duomenimis, tyrimais ir pan.), todėl negali būti laikomi priežastimi uždėti papildomą prievolę vaistinėms, reguliuojant jų asortimentą. Be to, jei žmonės vaistų neperka dėl per didelės kainos, tai vėl gi neturi nieko bendro su siūloma priemone.
Kol kas neaišku, kokie vaistai atsiras nekompensuojamųjų vaistų sąraše ir kiek jų bus. Tačiau projekto rengėjai svarsto, kad tai galėtų būti populiariausi nekompensuojamieji vaistai. Atsižvelgiant į tai, kad pačios vaistinės vaistų asortimentą sudaro atsižvelgdamos į pirkėjų pasirinkimą ir yra suinteresuotos turėti geriausią asortimentą, siekdamos patenkinti pirkėjų poreikius, akivaizdu, kad privalomas nekompensuojamųjų vaistų sąrašas yra perteklinis reikalavimas.
Jei ir pasitaiko atvejų, kad tam tikro pirkėjui reikalingo vaisto tuo metu vaistinėje nėra, tai remiantis geros vaistinių praktikos nuostatomis, pirkėjo pageidavimu vaistai, turi būti užsakomi ir mieste pristatomi ne vėliau kaip per 2 darbo dienas, miestelyje ir kaime – ne vėliau kaip per 4 darbo dienas.[1]
Nauja prievolė gali pabranginti vaistus
Jeigu vaistinės būtų įpareigotos nuolatos turėti ir tų vaistų, kurie yra mažiau paklausūs ar iš vis nepaklausūs, tai gali padidinti jų sąnaudas ir potencialiai – vaistų kainas. Jų nepardavus ir pasibaigus tokių vaistų galiojimo laikui, vaistinės juos privalėtų nurašyti, sunaikinti ir prisiimti visus dėl to patirtus nuostolius. Su didesnėmis finansinėmis problemomis susidurtų ypač mažosios rajoninės vaistinės, kur mažiau gyventojų ir vaistų paklausa yra mažesnė.
Šiuo metu galioja reikalavimas vaistinėms privalomai turėti kompensuojamų vaistų. Vaistinės dėl privalomų vaistinėje turėti kompensuojamųjų vaistų sąrašo nuolatos patiria nuostolių: išbraukus vaistą iš tokio kompensuojamų vaistų sąrašo, jo niekas neperka, gamintojai tokio vaisto neatsiima ir nekompensuoja jo įsigijimo kainos, o vaistinė, pasibaigus tokio vaisto galiojimo terminui, jį turi nurašyti ir prisiimti nuostolius. Remiantis LLRI atliktos vaistinių apklausos duomenimis[2], 2012 metais vaistinės dėl vaistų nurašymo patyrė daugiau kaip 144 tūkst. eurų išlaidų, 2013 metais – daugiau nei 206 tūkst. eurų, 2014 metais – beveik 204 tūkst. eurų. Be to, vaistinės patiria išlaidas nurašytų vaistų sunaikinimui (utilizavimui). Tai papildomai vaistinėms kainavo 5 061 eurų 2012 metais, 2013 metais – 6 293 eurų, 2014 metais – 4 970 eurų. Siūlymas įvesti privalomą nekompensuojamų vaistų sąrašą ir dažnas jo keitimas dar labiau padidintų vaistinių patiriamas sąnaudas. Akivaizdu, kad dėl šių prievolių vaistų kainos nemažės, priešingai, gali netgi išaugti, jeigu patiriamos sąnaudos būtų kompensuojamos didinant vaistų kainas.
Dėl projekto 35 straipsnio 92 dalies
Projekto 35 straipsnio 92 dalyje numatoma įstatymo lygmeniu reglamentuoti prievolę vaistinei turėti kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones (toliau – MPP) pagal patvirtintus kompensuojamų vaistų ir MPP sąrašus. Šiuo metu ši prievolė reglamentuota Sveikatos apsaugos ministro įsakymu[3]. Atsižvelgiant į LR Teisėkūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte apibrėžtą tikslingumo principą, reiškiantį, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis, galima teigti, kad nėra poreikio minėtą prievolę reglamentuoti įstatymu, nes ir dabartiniu reguliavimu pasiekiamas reguliavimo tikslas – visos vaistinės laikosi prievolės ir turi kompensuojamus vaistus ir MPP, nurodytus sąrašuose. Be to, dauguma vaistinių prievolių reglamentuojamos įsakymuose (pavyzdžiui, jau minėtame SAM įsakyme, Geros vaistinių praktikos nuostatose ir kituose), taip pat kompensuojamų vaistų ir MPP sąrašai tvirtinami įsakymu, dėl to nėra priežasčių anksčiau minėtą prievolę reglamentuoti įstatyme, nes tai neturės įtakos prievolės vykdymui.
Išvados
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, siūlome atsisakyti įstatymo projekto, t. y. neįvesti naujos prievolės vaistinėms turėti privalomus nekompensuojamus vaistus pagal planuojamą patvirtinti nekompensuojamųjų vaistų sąrašą bei palikti dabar esančią tvarką, kai prievolė vaistinei turėti kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones įtvirtinta SAM įsakyme.
[1] Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. V–494 „Dėl geros vaistinių praktikos nuostatų patvirtinimo“ 52.4. punktas.
[2] Lietuvos laisvosios rinkos institutas 2015 m. vasario–kovo mėn. atliko Lietuvos įmonių, užsiimančių mažmenine vaistinių preparatų prekyba, apklausą. Iš viso apklausoje dalyvavo 49 įmonės, kurioms priklauso 878 Lietuvoje veikiančios vaistinės ir jų filialai. Tai sudaro apie 64 proc. visų Lietuvoje veikiančių vaistinių ir jų filialų skaičiaus. Visa analizė: http://www.llri.lt/wp-content/uploads/2015/05/Pertekliniai-reguliavimai-ma–ina-vaist—prieinamuma.pdf
[3] Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 112 „Dėl Receptų rašymo ir vaistinių preparatų, medicinos priemonių (medicinos prietaisų) ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) vaistinėse gyventojams ir popierinių receptų saugojimo, išdavus (pardavus) vaistinius preparatus, medicinos priemones (medicinos prietaisus) ir kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones vaistinėje, taisyklių patvirtinimo“ 108 punktas.
