D. Šumskis. Kodėl dalijimosi ekonomikai nereikia valdžios?

Dalijimosi ekonomika jau Lietuvoje ir čia liks ilgam. Vartotojai iš kitų žmonių gali pirkti pavežimo paslaugas, nuomotis būstą, daiktus, skolintis pinigų, gauti kitokias paslaugas. O paslaugų tiekėjai gauna daug naujų šaltinių užsidirbti.  Ir visa tai vyksta internetinių portalų arba mobiliųjų programėlių pagalba. Jei Europos Sąjungos centrinė valdžia ir šalys narės „nesusimaus” per griežtai sureguliuodamos ar apskritai uždrausdamos tokius verslus, kaip kad Prancūzija padarė su „Uber“, dalijimosi ekonomika  prie Europos ekonomikos gali pridėti net iki 572 mlrd. eurų per metus. Nors skaičiuojama, kiek sutaupo vartotojai ir kiek uždirba paslaugų tiekėjai, sutaupyti gali ir valdžia.

Vienas iš svarbiausių argumentų, kuriuo grindžiama įvairių valdžios institucijų intervencija ir jų kuriamos taisyklės, skirtos reguliuoti kliento ir verslininko santykius yra vartotojų saugumas. Tačiau užtikrinti vartotojų saugumą ir jų prielankumą kartu yra ir naujųjų verslų tikslas.

Naujosios technologijos leidžia dalijimosi ekonomikos platformose įgyvendinti vis daugiau naujų, vartotojų saugumą užtikrinančių funkcijų. Kadangi jas sukuria pačios platformos, galima sakyti, kad taip privatizuojamos valdžios funkcijos. Tad kaip gi užtikrinamas vartotojų saugumas ir sklandus bendradarbiavimas dalijimosi ekonomikoje?

Pirma – paslaugų tiekėjų priežiūra. Tradicinio verslo paslaugų tiekėjai, nors ir patys išlaiko tam tikrus veiklos standartus, tačiau labai dažnai tam tikrus reikalavimus jiems nustato valdžia. Neretai tai ir tampa kokybės standartu. Dalijimosi ekonomikos platformų operatoriai net ir tada, kai paslaugų tiekėjams nėra jokių valdiškų reikalavimų, patys deda dideles pastangas, kad jie būtų kuo kokybiškesni. Dėl to dar prieš pradedant naudotis platforma, jie turi praeiti platformos operatoriaus keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui, nauji „Uber” vairuotojų automobiliai turi praeiti įmonės patikrą, o patys vairuotojai turi pateikti dokumentus įrodančius, kad jie nėra nusikaltėliai ar piktybiniai kelių eismo taisyklių pažeidėjai.

Antra – pačių vartotojų vykdoma priežiūra. Ar laikomasi įvairių reikalavimų dažniausiai prižiūri įvairios agentūros ir  komisijos. Žinoma, gali būti skundų knygos ar slaptų pirkėjų tikrinimai, tačiau su technologijomis atsiradę nauji atgalinio ryšio būdai dar niekada nebuvo tokie efektyvus, kaip dabar. Didžioji dalis dalijimosi platformų leidžia vartotojams po paslaugos tiekimo vertinti tiekėją. Jei viskas patiko – duodi 5 žvaigždutes, jei ne – duodi 1 ar 2. Ir taip paslaugų tiekėją vertina visi jo klientai. Jei tavo reitingas krenta žemyn, vartotojai vis mažiau tave renkasi. Dar daugiau, jei reitingas nukrenta iki kritinės ribos, administratorius tave apskritai išmeta iš platformos. Taip užtikrinama, kad paslaugų tiekėjai dėl vartotojų stengtųsi visada, o ne tik tada, kai veiklą patikrinti ruošiasi kokia valstybinė įstaigėlė. Be to, tokia sistema yra patenkinti ir patys vartotojai. Nielsen’s 2012 Global Trust in Advertising apklausa parodė, kad net 64% dalijimosi ekonomikos platformų vartotojų klientų sako, kad tokia vartotojų vertinimo sistema yra veiksmingesnė ir svarbesnė nei valdžios reguliavimai.

Trečia – alternatyvūs ginčų sprendimo būdai. Valdžios siūlomi būdai spręsti ginčus – teisėsaugos institucijos ir įvairios vartotojų teisių gynimo tarnybos. Žinoma, šalia to išlieka galimybė bandyti tartis su kita šalimi, tačiau vėl gi – platformų dėka, tai tapo itin paprasta. Pačios platformos siūlo greitus ginčų sprendimo būdus. „Airbnb” patys gali greitai spręsti apgyvendintojų ir gyventojų ginčus, „Uber”, keleiviui palikus netvarkingą automobilį, suteikia teisę vairuotojui greitai iš keleivio išskaičiuoti pinigus už automobilio tvarkymą. Žinoma, galimybė kreiptis į teismą niekur nedingsta, tačiau platformų siūlomais būdais problemos išsprendžiamos daug greičiau. Taip pat, sprendimai priimami išsprendus ginčą yra įgyvendinami iš karto. Nesvarbu, ar kalba eina apie kokį nors vartotojo ir paslaugos tiekėjo ginčą, ar apie bendrą kurio nors platformos naudotojo reitingą, ar kokį kitą aspektą. Sprendimai dažnai priimami arba daug greičiau, nei sprendžiant ginčą teismuose, arba apskritai – automatizuotai.

Ketvirta – skaitmeninės platformos savo vartotojams gali padėti lengviau laikytis įstatymų reikalavimų. Šiuo metu didelė dalis platformų kartu teikia ir mokėjimo paslaugą. Tai reiškia, kad vartotojai už paslaugas moka per pačią platformą. Mokėjimai vyksta skaitmeninėje erdvėje, tad galima sukurti daug paprastesnių būdų kaip administruoti mokesčius ir lengviau juos deklaruoti priežiūros institucijoms. Pavyzdžiui, Prancūzijoje „Airbnb” bendradarbiauja su valdžios institucijomis ir padeda joms administruoti su turizmu susijusius mokesčius ir stebėti turistų srautus Prancūzijoje.

Besiplečiantis dalijimosi ekonomikos verslų tinklas ir funkcionalumas nežada sulėtėti. Didelė dalis funkcijų atsiradusių norint paprastinti vartotojų ir paslaugų tiekėjų santykius ilgainiui tampa savireguliacijos mechanizmais. Šie nauji mechanizmai, tam tikra prasme yra valdžios funkcijų privatizavimas. Dėl to poreikis, įvairioms institucijoms kištis į žmonių santykius, turėtų tik mažėti.