Naujosios valdžios atstovai nuo pat rinkimų karštligės dalijo pažadus ir į kairę, ir į dešinę. Seimas išrinktas, Vyriausybė suformuota, pirmieji skandalai išgyventi. Tad artėjanti parlamento pavasario sesija – tinkama starto linija rimtiems darbams pradėti.
Vienas naujosios valdžios pažadų, kuris neprasideda žodžiais „uždrausime“, „neleisime“, „sustabdysime“ ir teikia nemažai vilčių, – viešojo sektoriaus reforma. Svarbu atkreipti dėmesį, kad reformų žūtbūt reikia ne tik sustabarėjusiam viešojo administravimo sektoriui, bet ir valdiškoms įmonėms bei jų vykdomiems pirkimams.
Konkurencijos nėra net tokiose žemiškose srityse kaip aplinkos tvarkymas, kapinių priežiūra ar gatvių valymas. Jos mokesčių mokėtojams per metus kainuoja kvapą gniaužiančius pinigus. 2015 metų pirkimo schemose, be konkurencijos įsigyjant paslaugas iš savų valdiškų įmonių ir dangstantis argumentu: „Mes žinome, kaip geriau teikti paslaugas“, išgaravo bent 75 mln. eurų. Prognozuojama, jog 2016-aisiais tas skaičius padidėjo bent iki 125 mln. eurų Kad ir kokį didelį nerimą keltų tokia tendencija, problemos turi vieną gerą savybę – jos skatina keisti situaciją.
Pokyčių imtasi jau pernai. Nuo šių metų įsigaliojo net du valdiškas privilegijas savoms įmonėms draudžiantys įstatymų pakeitimai. Tai svarbus žingsnis konkurencijos pažeidimų prevencijos srityje. Nuo šiol valdiškas subjektas, norėdamas steigti savo įmonę, galės tai daryti tik įrodęs, kad toks sprendimas yra vienintelis ir geriausias.
Dar daugiau – Lietuva žengė drąsų ir teisingą žingsnį, mat nuo šiol valdžios institucijai, kuri neteisėtai iškraipys konkurenciją ir teiks privilegijas savoms įmonėms, grės baudos. Galima tikėtis, jog tai veiks kaip puiki prevencijos priemonė, nes iki šiol pasitaikydavo akiplėšiškų savivaldybių, kurios piktybiškai ir pakartotinai pažeidinėjo Konkurencijos įstatymą. Šie jau įsigalioję pakeitimai džiugina.
Be jų, Seime sėkmingai kelią skinasi dar vienas – naikinti vidaus sandorius. Vidaus sandoriai – viešųjų pirkimų išimtis, leidžianti pirkti be konkurso. Tai tie patys sandoriai, per kuriuos bendrovės, pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkeliai“, susikuria tokias įmonių tarpusavio pirkimo ir perpirkimo schemas, kad sugeba reikalingas paslaugas iš savo įmonių įsigyti 25–40 proc. brangiau, nei pavyktų jas gauti skelbiant konkursus. Tačiau norint įveikti netvarką viešajame sektoriuje, reikia dar daugiau permainų.
Dabar valdiškoms įmonėms tenka per daug funkcijų, jas galėtų puikiai atlikti ir privatus verslas. Niekas nekalba apie socialines ar šaliai strategiškai svarbias funkcijas. Bet ar tikrai reikia valstybinio kiaulių ūkio, automobilių išperkamosios nuomos paslaugų? 2 viešbučių, 42 urėdijų, 27 pirčių, 6 laidojimo namų, 3 kenkėjų naikinimo įmonių ir 10 knygynų? Ar Lietuvai, turinčiai vieną geriausių interneto prieigų pasaulyje, tikrai reikalingas valdiškas „Mezon“ internetas, kuris gyvuoja vien iš to, kad sugeba išparduoti patikėtą valstybinį turtą?
Atsakymą jau pasufleravo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. Lietuvą pakvietus stoti į elitinių šalių klubą buvo pasakyta: susitvarkykite valstybės įmonių sektorių. Nes dabar neaišku, nei kokias funkcijas viena ar kita įmonė atlieka, nei ar jų apskritai reikia. Paprasčiausias būdas – daryti su valstybės valdomomis įmonėmis ir viešosiomis įstaigomis taip, kaip bus daroma su savivaldybių įmonėmis.
Jei reikia kokių nors naujų paslaugų, pasitikrinkite per konkursą, gal kas nors tokias paslaugas galėtų ir norėtų teikti pigiau. Taip pavyktų nukirsti dar vieną galvą korupcijos hidrai ir užsukti dar vieną čiaupą, per kurį iš valstybės biudžeto išvarva šimtai milijonų eurų.
Tik 8 proc. žmonių, kaip rodo tyrimai, išpildo savo Naujųjų metų pažadus. Laikome sukryžiuotus pirštus, kad valdžia parodytų visuomenei gerą pavyzdį ir būtų tarp tų 8 procentų.
