D. Sujetaitė. Ar pajudės viešojo sektoriaus reforma

Biurokratijos mažinimas ir efektyvesnis viešasis sektorius – vieni dažniausiai deklaruojamų bet kurios valdžios darbų. Apie tai nuolat kalbama, bet šioje srityje ledai iki šiol nepralaužti. Viešojo sektoriaus pertvarką kaip savo prioritetą įvardijo ir naujoji Vyriausybė. Ar jai pavyks įgyvendinti išsikeltus tikslus?

Beveik visi sutaria, kad viešasis sektorius dirba neefektyviai, jis – per didelis. Tačiau niekas negali tiksliai pasakyti, koks turėtų būti optimalus jo dydis, koks žmogiškųjų išteklių poreikis, kokios institucijų funkcijos dubliuojamos, kiek biudžeto lėšų galima sutaupyti visa tai sutvarkius. Kaip pamatuoti viešąjį sektorių, kiek kainuoja jo išlaikymas – vien šie paprasti klausimai sukelia daug painiavos. Kai sakoma „mažinti biurokratiją“, kartais neaišku, ar norima reformuoti visą viešąjį sektorių ar tik valstybės valdymo aparatą? Kas yra pertvarkos objektas – visas viešasis sektorius, valstybės valdymo aparatas, tik valstybės tarnyba ar dar kažkas.

Tik valstybės tarnyba? Bet ne visi dirbantieji biurokratinį darbą turi valstybės tarnautojo statusą. Dalis dirba pagal darbo sutartis ir nelaikomi valstybės tarnautojais. Šiuo metu valstybės tarnyboje dirba apie 35 tūkst. vien valstybės tarnautojų. Jų skaičius per pastarąjį dešimtmetį išaugo 40 proc., kai gyventojų sumažėjo 11 procentų. Visas viešasis sektorius? Bet tada bus įtraukti mokyklų, ligoninių, bibliotekų, kariuomenės, kultūros namų, valstybės ir savivaldybių įmonių, viešųjų įstaigų darbuotojai, politikai ir visi kiti, plušantys viešajame sektoriuje. Mūsų šalyje jis yra kur kas didesnis nei kitose išsivysčiusiose šalyse. Lietuvos viešajame sektoriuje dirba apie trečdalį visų dirbančiųjų, o Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, į kurią rengiamės įstoti, šalių vidurkis siekia 21 procentą. Tai reiškia, kad Lietuvoje du privačiame sektoriuje dirbantys žmonės turi sunešti pakankamai mokesčių, kad būtų galima mokėti atlyginimą vienam viešojo sektoriaus darbuotojui. Dar blogiau – šis santykis nuo 2010 metų didėja, t. y. reikia vis daugiau privataus sektoriaus darbuotojų viešojo sektoriaus darbuotojams išlaikyti.

Kitaip tariant, kai kalbama apie biurokratų ar valdininkų mažinimą, reikia aiškiai atskirti, ar kalbama apie valstybės tarnautoją, ar apie politiką, ar apie ligoninės direktorių, girininką, ar apie kitą viešojo sektoriaus darbuotoją. Kaupiama nemažai padrikos statistikos, kuri labiau klaidina, nei padeda. Kol tiksliai nesuskaičiuosime ir neapsispręsime, ką norime reformuoti, tvarkos nebus.

Kur slypi neefektyvumas? Valstybės aparatą galime vertinti ne tik pagal darbuotojus, bet ir pagal įstaigas, jų vertę, turimą turtą, išlaikymo sąnaudas ir pan. Finansų ministerijos duomenimis, viešojo sektoriaus turto vertė siekia 50 mlrd. eurų, iš jų apie 30 mlrd. eurų sudaro ilgalaikis turtas (pastatai, įrenginiai ir kt.). Tačiau nėra žinoma, kiek šis turtas sukuria pridėtinės vertės, kiek uždirba pajamų ir duoda grąžos valstybės biudžetui, kiek kainuoja jo išlaikymas, kiek šio turto yra naudojama, o kiek dūla. Kol tiksliai neįvertinsime, ko ir kiek turime, kiek į tai investuojame, kiek iš to uždirbame, tol viešasis sektorius toliau bus didelė našta, o biudžeto taupymo dirvonai liks nesuarti.

O kur dar valstybinės įmonės – „abai“ ir „uabai“? Tai pelno siekiančios įmonės, tačiau į valstybės biudžetą sumoka, švelniai tariant, grašius. Pavyzdžiui, valstybės valdomos įmonės vertos bent 5 mlrd. eurų, dar bent 1 mlrd. eurų – savivaldybių valdomos įmonės. Tačiau iš jų į biudžetą kitąmet planuojama surinkti apie 100 mln. eurų dividendų. Nekeliamos didesnės ambicijos surinkti daugiau pajamų per valdiškų įmonių valdymą, nes čia jokie verslo principai negalioja, nors turėtų. Biudžeto lėšų taupymo rezervai atsivertų ir institucijų veiklą darant efektyvesnę.

Mažai kam žinoma, kad beveik 300 valdiškų institucijų skaičiuoja, kaip efektyviai panaudojami jų ištekliai kuriant produktus ir siekiant tam tikrų rezultatų. Vyriausybė yra net nustačiusi vertinimo kriterijus ir jų siektinas reikšmes. Pavyzdžiui, pagal Vyriausybę, vienam darbuotojui tenkanti bendra kabinetų patalpų ploto dalis turi neviršyti 10 kv. metrų. Ką atskleidžia pačių institucijų skaičiavimai? Vienos institucijos išsiverčia su 4 kv. m vienam darbuotojui, kitos – su 33 kv. metrais. Net 167 institucijos nesilaiko Vyriausybės nustatyto 10 kv. m normatyvo.

Kitas pavyzdys – įstaigos nekilnojamojo turto valdymo ir priežiūros išlaidos, tenkančios vienam kv. m bendro įstaigos valdomo turto. Vienose įstaigose šis rodiklis siekia 1 eurą, kitose – 184 eurus, Vyriausybės nustatyta siektina reikšmė – 11,58 euro. Šio normatyvo nesilaiko apie 100 įstaigų. Galima pagrįstai klausti, kodėl tokie didžiuliai skirtumai? Permainų galima imtis daug kur, ir akivaizdu, kad jų reikia visose grandyse – ir valstybės tarnyboje, ir viešosiose, ir valstybės įstaigose.

Viešojo sektoriaus problema nebus išspręsta atleidus keliolika ar keliasdešimt darbuotojų. Pertvarka privalo būti pagrįsta tuo, kad kartu turi būti mažinamos funkcijos bei racionalizuojamas institucijų išlaikymas.

Ar naujajai valdžiai užteks ryžto imtis esminių permainų? Jei norime turėti gerai dirbantį valstybės sektorių, atsitraukimo negali būti. Kam to reikia? Pirma, darbingo amžiaus žmonių, t. y. esamų ir potencialių mokesčių mokėtojų, šalyje mažėja, tad sunešti mokesčius nereformuotam viešajam sektoriui jiems taps dar didesne finansine našta.

Antra, sutaupius lėšų šioje srityje, būtų galima jas skirti geriau mokamoms likusioms darbo vietoms ar jas panaudoti kitoms valstybės reikmėms, pavyzdžiui, skoloms, mokesčiams mažinti ar viešųjų paslaugų kokybei gerinti.