LLRI atliko ekspertizę ir teikia pastabas dėl Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2, 32 straipsnių, aštuntojo (1) skirsnio pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo aštuntuoju (2) skirsniu ir 16 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto.
Atliekų tvarkymo rinkos problematika
Dabartinė atliekų tvarkymo rinka nėra natūrali rinka, tai yra valdžios sukurtos prievolės rezultatas, todėl tenka susidurti su visomis nenatūraliai rinkai būdingomis problemomis. Svarbu paminėti, jog valdžia, sukurdama šią dirbtinę rinką, užprogramavo tam tikrą pažeidimų ir piktnaudžiavimo atvejų lygį, todėl net griežtesnė kontrolė problemos iš esmės neišspręstų. Valstybės dirbtinai sukurta gėrybė nėra savaime vertinga kitiems rinkos dalyviams, o jos paklausa priklauso nuo valstybės kontrolės kiekio – jeigu valdžia nebaustų už pažymų neturėjimą, jų rinka neegzistuotų. Šioje rinkoje išteklių (pažymų) ribotumas gali būti išspręstas, juos padirbant, tuo tarpu natūralių gėrybių rinkoje, kur vertingi ištekliai yra kuriami ir riboti, tai nėra įmanoma. Dabartinėje sistemoje atliekų surinkimo reikalavimai yra nustatomi Lietuvos valstybės ir Europos Sąjungos.
Lietuvoje įmonės joms iškeltų tikslų įgyvendinimą gali patvirtinti atsakingoms valdžios institucijoms pristatydamos atliekų tvarkymo pažymas, kurias parduoda atliekų tvarkymo organizatoriai, todėl susikuria rinka atliekų perdirbimą patvirtinančioms pažymoms. Kadangi pažyma nėra natūrali ribota gėrybė, atsiranda galimybių sukčiauti ir padirbinėti šiuos dokumentus. Surinkusios reikiamą kiekį pažymų, įmonės yra atleidžiamos nuo taršos mokesčio. Įstatymu yra numatyta, jog atliekų surinkimas yra gamintojų prievolė, atsakingos valstybės institucijos gali patikrinti ar išduotos pažymos yra tikros ir bausti fiktyvias pažymas perkančius ūkio subjektus. Šioje situacijoje įmonės renkasi ar mokėti daugiau už tikras pažymas ir išvengti baudų galimybės, ar mokėti mažiau už fiktyvias pažymas, bet rizikuoti baudomis ateityje. Tai tam tikra naudos ir kaštų analizė. Padirbtos pažymos iškreipia konkurenciją visose atliekų surinkimo grandyse. Gamintojai perka pigesnes netikras pažymas taip mažindami savo sąnaudas, surinkėjai negali konkuruoti su padirbtas pažymas išduodančiais subjektais, nes jų kaštai yra gerokai mažesni, todėl atliekų surinkimo organizatoriai negali pasiūlyti legalių pažymų konkurencinga kaina.
Išskirtinės teisės suteikimas
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo projekto 34 straipsnio 8 dalis teigia, kad „alyvų, elektros ir elektroninės įrangos, eksploatuoti netinkamų transporto priemonių, apmokestinamųjų gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo licencija (toliau – Licencija) gali būti išduodama tik tai Organizacijai, kurios nariai vidaus rinkai tiekia ne mažiau kaip 51 proc. visų vidaus rinkai tiekiamų atitinkamų gaminių ar pakuočių.“ Tai reiškia, kad atliekų tvarkymo organizavimui reikalinga licencija būtų išduodama tik vienai organizacijai. Tokiu būdu į šį įstatymą yra perkeliama ankstesniame pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo projekte buvusi nuostata, teigusi, jog gali būti išduodama tik viena išskirtinė licencija pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymu užsiimančiai organizacijai. Tokia organizacija turėtų vienyti daugiau nei pusės Lietuvos rinkai tiekiamų pakuočių gamintojus. Atliekų tvarkymo įstatymo projekte esanti nuostata išplėstų tokią išskirtinės licencijos suteikimo praktiką ir į kitų atliekų tvarkymo rinkas.
Šis siūlymas iš esmės keičia šiandienines pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo rinkos sąlygas. Jis kritikuotinas dėl šių argumentų:
1. Įstatymo pakeitimai suteiktų monopolinę teisę vienai organizacijai vykdyti atliekų tvarkymo organizavimą. Monopolinė teisė vykdyti atliekų tvarkymo organizavimą šiurkščiai pažeistų konkurencinę aplinką atliekų tvarkymo rinkoje, nes kitoms organizacijoms ar įmonėms nebeliktų galimybės konkuruoti su šia organizacija. Šiandien egzistuojanti konkurencinė rinka būtų monopolizuota. Dėl šios nuostatos atitikimo Konstitucijai ir Konkurencijos įstatymui turėtų pasisakyti LR Konkurencijos taryba.
2. Dabartinis įstatymas gamintojams suteikia galimybę tvarkyti atliekas patiems, pirkti kitų subjektų paslaugas ar mokėti taršos mokestį. Įstatymo pataisos panaikintų galimybę įmonėms pačioms sudaryti sutartis su atliekų perdirbėjais. Gamintojai ir importuotojai privalėtų mokėti taršos mokestį arba naudotis licencijuotos organizacijos paslaugomis. Taip ne tik monopolizuojama atliekų tvarkymo organizavimo rinka, bet ir užkertamas kelias alternatyviais būdais tvarkyti atliekas, t.y. gamintojams sudaryti sutartis su perdirbėjais.
3. Įmonės, teikiančios atliekų surinkimo ir perdirbimo paslaugas, po vienintelės tvarkymo organizacijos įkūrimo, turėtų vienintelį surinkimo ir perdirbimo paslaugų pirkėją. Tai sudarytų prielaidas atsirasti monopsoninėms kainoms (kai rinkoje yra tik vienas pirkėjas) ir nepagrįstas vienintelio pirkėjo galias mažinti paslaugos kainą. Taip būtų pažeidžiamas efektyvus jėgų balansas rinkoje, kuris užtikrina ir rinkos kainas vartotojams, ir įmonių pelningumą, kurie motyvuoja teikti paslaugas, investuoti ir taip garantuoti ilgalaikes paslaugas.
4. Siūloma sistemos reforma taip pat grindžiama įtarimais, kad pažymų už perdirbtas atliekas išdavimas nėra skaidrus. Tai, jog įvedamas vienintelis atliekų tvarkymo organizatorius iš dalies palengvina sistemos organizavimo priežiūrą, tačiau abejotina ar dirbtinis rinkos koncentravimas yra efektyvi priemonė veiklos efektyvumui ir skaidrumui didinti. Tuo tarpu pasekmės yra didelės, nes sunaikinama konkurencija rinkoje.
5. Būtina atsižvelgti į tai, kad sukūrus monopolinę pakuočių atliekų tvarkymo organizaciją valstybei atsiras paskatos ją reguliuoti. T.y. numatyti jos elgesio rinkoje taisykles, klientų diskriminavimo draudimą, reguliuoti kainas ir kitus veiklos aspektus. Šiandien šiuos klausimus išsprendžia konkurencinės rinkos veikimas.
Atliekų tvarkymo organizavimas yra paslauga, kuriai yra paklausa ir pasiūla, todėl šioje srityje egzistuoja rinka. Neįmanoma pasakyti, ar ši rinka egzistuotų, jeigu nebūtų valdžios sukurtos prievolės rinkti pakuočių atliekas, tačiau dabartinėje situacijoje, ji yra. Paslaugas teikia atliekų tvarkymo organizatoriai, bei tarpininkai, atliekantys iš esmės tą pačią funkciją – atliekų apskaitą, pildo deklaracijas, išduoda pažymas.
Tačiau svarbu pabrėžti, jog išskirtinė teisė vykdyti organizavimo veiklą negali sukurti motyvacijos pirkti vien tik legalias pažymas. Įstatymo projekte siūlomi pakeitimai, nepanaikina galimybės monopolinę teisę rinkoje turinčiai organizacijai pirkti pigias padirbtas pažymas ir tokiu būdu sumažinti kaštus organizacijos nariams gamintojams. Tai atitiktų gamintojų interesus. Taip pat svarbu paminėti, jog turint omenyje, jog organizacija atstovaus dalininkų interesus, optimaliausias sprendimas jiems būtų surinkti tik dalį atliekų, likusią dalį padengiant netikromis pažymomis, tokiu būdu nevisiškai išpildant gamtosauginius reikalavimus rizikuoti nedidelėmis baudomis, tačiau būti arti iškeltų tikslų. Tokia situacija geriausiai atspindėtų gamintojų interesus, bet ne deklaruojamus atliekų surinkimo tikslus.
Vadovaujantis įstatymo projekte išdėstytais argumentais dėl monopolinės teisės suteikimo vienam organizatoriui, taip sprendžiant fiktyvių pažymų problemą, galima būtų argumentuoti ir kitų atliekų surinkimo procese esančių rinkų monopolizavimą. Perdirbimo ir surinkimo tesės suteikimas vienam subjektui lygiai taip pat galėtų būti argumentuotas tuo, jog tokiu būdu būtų pažabota nelegali veikla. Tokia argumentacija nėra logiška ir pagrįsta, todėl neturėtų būti naudojama pagrindžiant įstatymo pakeitimus.
Jeigu įstatymo projektas būtų priimtas, jame turėtų būti numatyta galimybė išduoti licencijas keliems subjektams. Tokiu būdu konkurencija skatintų licencijuotas organizacijas investuoti lėšas efektyviai, gerinti atliekų surinkimo rezultatus.
Išvados ir rekomendacijos
Dėl visų išvardintų priežasčių, LLRI rekomenduoja atsisakyti įstatymo projekte siūlomų atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimų, nes jie monopolizuotų rinką, pažeistų konkurencijos principus ir panaikintų galimybę potencialių ūkio subjektų veiklai ir konkurencijai atliekų tvarkymo organizavimo rinkoje. Įstatymo projektas neveda link geresnio įstatyme reglamentuojamų tikslų įgyvendinimo. Siūlomas sprendimas: leidimas steigti daugiau nei vieną licencijuotą gamintojų ir importuotojų organizaciją. Tokiu būdu rinkoje liktų konkurencijos ir gamintojai galėtų rinktis organizaciją, kuri geriausiai atspindėtų jų poreikius. Toks leidimas steigti daugiau nei vieną organizaciją, netrukdytų siekti pagrindinių tikslų: gerinti atliekų surinkimo rezultatus ir procesų skaidrumą. Organizacijos galėtų susitarti dėl investicijų į konteinerinės ar kitos efektyvios atliekų surinkimo sistemos vystymą ir tobulinimą.
