Kai liūtų gauja pagauna gazelę Afrikos savanoje ir ją papjauna – tai gamtos vaizdelis sekmadienio televizoriaus ekrane. Tačiau kai žmonės paskerdžia kiaulę maistui – tai jau potencialus gyvūnų teisių pažeidimas. Ir, be abejo, „geradarės” Europos Sąjungos institucijos bėga į pagalbą – nuo sausio 1 dienos skerdyklose bus privalomas gyvulių gerovės specialisto etatas.
Eilinį kartą visiškai technokratinis sprendimas, užkrausiantis verslą papildomais popierizmais ir išlaidomis. Tie mėsos vartotojai, kurie nori valgyti pievose lakstančių kiaulių mėsą, tai gali daryti ir dabar – už didesnę kainą, be abejo, nes pievos kainuoja. Lygiai taip pat gali reikalauti gerų kitų gyvulių laikymo sąlygų ar gražaus elgesio su jais. Kitiems – tai mažiau svarbu. Esmė ta, kad pirkėjai puikiai patys kontroliuoja mėsos gamintojus ir formalaus etato sukūrimas nieko nesprendžia.
Deja, bet susidaro įspūdis, jog Europos Sąjungos biurokratai tokiais reikalavimais tik reaguoja į visiškai neracionalų, emocijomis grįstą žmonių susirūpinimą gyvulių laikymo sąlygomis didelėse skerdyklose. Kitaip tariant, koks realus skirtumas tarp 1000 paskerstų kiaulių atskiruose tvartuose ir vienoje skerdykloje? Tiesiog, kai skerdžiama vienoje vietoje, galime matyti proceso mąstą ir darbo pasidalinimo rezultatą. Tada vaizdas dažnam yra nemalonus ir valdžia „skuba į pagalbą” steigdama etatus.
Ir apskritai, jeigu jau kalbame apie gyvulių teises, tai gal leiskime jiems patiems spręsti. Kaip Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkyje”, patys gyvuliai galės kelti revoliucijas, leisti įsakymus (iš „Gyvulių ūkio”):
1. Kiekvienas vaikštantis dviem kojom yra priešas.
2. Kiekvienas vaikštantis keturioms kojom ar turintis sparnus yra draugas.
3. Gyvūnas neturi dėvėti rūbų.
4. Gyvūnas neturi miegoti lovoje.
5. Gyvūnas neturi vartoti alkoholio.
6. Gyvūnas negali nužudyti kito gyvūno.
7. Visi gyvūnai lygūs.
Na, o blogiausiu atveju įsteigs bent jau kiaulių profsąjungą.
