A. Čepukaitė. Savivaldybių įsiskolinimas – amžina paauglystė

Baigiantis 2015-iesiems valdžia įteikė ne visai malonią dovanėlę – patvirtino ateinančių metų biudžetą su didžiausiu deficitu per pastaruosius penkerius metus. Dėl nesibaigiančių skolų jau ilgus metus galvą skauda (ar bent jau turėtų skaudėti!) ir savivaldybėms.

2014 m. pabaigoje vidutinė savivaldybės skola sudarė 46 proc. nuo pajamų. 2015 m. rudenį situacija keitėsi nedaug ir vidutinė skola sudarė 42 proc. Tiesa, jei vertintumėme skolos išraišką eurais, tai matytume, jog skola išaugo nuo 638 mln. iki 661 mln. eurų. Finansų ministerijos duomenų už šių metų pabaigą dar nėra, tačiau mažai tikėtina, kad skolos pastebimai sumažėtų. Pagrindinė priežastis yra tai, kad taupymo politika paskutiniu metu nebuvo dėmesio centre.

Kalbant apie savivaldybių skolas, dažniausiai turimas omenyje Vilniaus miestas. Pelnytai. Šių metų rudenį Vilniaus miesto skola buvo 1,3 karto didesnė nei prognozuojamos pajamos. Kitose šalies savivaldybėse situacija taip pat kelia nerimą. Remiantis Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrime „Savivaldybių indeksas 2015“ vertintais duomenimis, iš likusių savivaldybių didžiausią skolą 2014 metų pabaigoje turėjo Birštono savivaldybė – 72 proc. nuo pajamų. Pagal naujausius finansų ministerijos duomenis, rudenį šis „titulas“ atiteko Rokiškio rajono savivaldybei, kurios skolos dalis lyginant su pajamomis buvo 67 proc.

Kokiu tikslu skolinasi savivaldybės? Pirma – padengti biudžeto skyles. Ši pražūtinga praktika turi kuo greičiau būti užbaigta. Jei veiklos išlaidos viršija pajamas, tai savivaldybių atveju dažniausiai reiškia nesusitvarkymą išlaidų dalyje. Nuo mokyklų, kur 17 mokytojų moko 13 mokinių, iki neefektyvios administracijos ar neaiškių viešųjų įstaigų. Skolinimasis išlaikyti tokias neefektyvias struktūras yra tik neatsakingas problemos nustūmimas į ateitį mokesčių mokėtojų pinigais. Toks elgesys panašus į paauglių, kuriems trūksta supratimo apie finansus, tačiau poreikiai visuomet viršija galimybes.

Žinoma, savivaldybės skolinasi ne tik einamosioms išlaidoms padengti, bet ir investuojant į įvairius projektus. Pirmas klausimas, ar tikrai visos investicijos yra pateisinamos ir reikalingos. Ar bus kam vaikščioti naujomis plytelėmis išklotoje aikštėje, ir kokią pridėtinę vertę tokia investicija kuria.

Antra, neteisinga būtų sakyti, kad savivaldybės yra prasiskolinusios tik dėl to, kad daug investavo. Įvertinus 2014 metų savivaldybių materialines investicijas, tenkančias vienam gyventojui, pastebėta, jog didesnis investavimas nelemia biudžeto skolos augimo.

Galima pažiūrėti ir kitu kampu. Pagal finansų ministerijos duomenis, didesnė biudžeto skola nereiškia, kad daugiau pinigų yra skiriama ES ar kita tarptautine parama finansuojamiems projektams. Pavyzdžiui, Šiaulių ar Panevėžio rajonuose išlaidos investiciniams projektams sudarė vos pusę skolos, kai Kauno ir Klaipėdos rajonuose ši dalis viršijo 80–90 proc.

Dažnai pasigirsta pasiteisinimų, jog skolas sumažinti yra sudėtinga, kai savivaldybėms perduodama vis daugiau funkcijų. Vis dėlto, praktika rodo ką kitą – štai, Birštono savivaldybė nuo 2014 metų pabaigos iki 2015 metų spalio sumažino skolą nuo 72 iki 57 proc. Arba, pavyzdžiui, Druskininkų savivaldybės skola, lyginant su pajamomis, beveik tris kartus didesnė nei panašaus dydžio Visagino savivaldybės skola. Vadinasi, vykdant tas pačias funkcijas įmanoma skolos ir neišpūsti.

Patarimas, ką galima (ir reikia) padaryti – laikytis fiskalinės drausmės. Skolos limitų padidinimas problemos neišspręstų, o tik ją atidėtų. Reikia riboti skolinimą einamosioms išlaidoms, kritiškai vertinti prisiimamus finansinius įsipareigojimus. Dabar gi savivaldybių elgesys primena jaunuolių, kurie pasiimdami greitąjį kreditą nelabai geba įvertinti, jog tą skolą kada nors reikės atiduoti, ir dar su palūkanomis.