A. Čepukaitė. Kodėl stringa investicijos regionuose?

Investicijos Lietuvoje pasiskirsto netolygiai. Dauguma jų nusėda Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose, o į regionus investuotojai vis dar dažnai žvelgia kreivai. Tai lemia daug priežasčių: infrastruktūros, darbo jėgos trūkumas, taip pat konfliktai su vietinėmis bendruomenėmis. Kaip jų išvengti ir kaip paskatinti investicijų plėtrą ir darbo vietų kūrimąsi savivaldybėse?

Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimas parodė, kad vietos bendruomenės teigiamai vertina investicijas ir supranta jų teikiamą naudą. Plėtrą stabdandys konfliktai dažniausiai kyla dėl nesusikalbėjimo, informacijos ir žinių trūkumo.

Apklausus 250 bendruomenių vadovų paaiškėjo, kad vietos bendruomenės gana aktyviai įsitraukia į investicinių projektų vystymą. Daugiau kaip pusė bendruomenių teigia įsitraukiančios projektuojant statinius – dalyvauja viešuose svarstymuose, teikia pastabas, pasiūlymus. Apie 40 proc. bendruomenių teikia siūlymus ir pastabas dėl vietos, kurioje planuojama veikla, 18 proc. įsitraukia, kai vertinamas poveikis žmonėms, gamtai, aplinkai.

Noro, motyvacijos pritraukti verslą į savo gyvenvietes pakanka. Problemos kyla, nes bendruomenės ne visada geba išreikšti savo poziciją. Pavyzdžiui, kai vertinamas investicinių projektų poveikis aplinkai, bendruomenės dažniausiai tik susipažįsta su priimtu sprendimu. Taip yra todėl, kad dauguma jų (net 55 proc.) tiesiog nežino galinčios teikti pasiūlymus, nors tokią teisę joms numato įstatymas.

Teisinių žinių trūkumą parodo ir tai, kad bendruomenės poziciją reiškia ne pačiais efektyviausiais būdais. Dauguma pasiūlymus teikia žodžiu, diskusijose. Jei šie pasiūlymai būtų teikiami raštu, pagrindžiami patikimais šaltiniais ir laiku, tikimybė, kad į juos bus atsižvelgta, būtų didesnė.

Investicijas stabdantys konfliktai kyla, kai bendruomenių nuomonė nebūna išgirsta. Tyrimas parodė, kad su potencialiais investuotojais yra konfliktavę apie dešimtadalis apklaustų bendruomenių. Tačiau jei jų nuomonė būtų pateikiama laiku ir tinkamais būdais, gal šių konfliktų sumažėtų?

Kita nerimą kelianti priežastis – bendruomenių siekis išpešti kuo daugiau naudos. Net 14 proc. apklaustųjų nurodė žinantys tokių atvejų, kai bendruomenės tikslingai konfliktavo siekdamos gauti kuo daugiau asmeninės ar finansinės naudos. Suprantama, naudos siekimas yra normalus dalykas, tačiau tai turėtų būti pagrįsta ir racionalu. Beatodairiškas konfliktavimas niekada neatneša siekiamo rezultato.

Kilus konfliktui nukenčia abi pusės – investuotojui tenka stabdyti (ar netgi nutraukti) projekto vystymą, o bendruomenės iššvaisto pinigus teismuose, jau nekalbant apie sugaištą laiką. Pagrindiniai būdai išvengti konfliktų yra bendruomenių švietimas apie jų teises ir pareigas, taip pat tikslinga komunikacija. Žinoma, svarbu, kad ir pats investuotojas būtų suinteresuotas laiku informuoti visuomenę apie planuojamą veiklą. Juk tai paprasčiau, nei vėliau stabdyti jau įsibėgėjusius darbus.

Priešingai, nei dažnai manoma, bendruomenės nėra neigiamai nusistačiusios prieš investicijas. Jos tikrai supranta verslo atnešamą naudą, yra linkusios įsitraukti į projektų vystymo procesus, tačiau nelabai išmano nei kaip, nei kada tą geriausia daryti. Labai tikėtina, kad investicijų plėtra regionuose paspartėtų, jei bendruomenės bendradarbiautų šiame procese kaip partneriai, o ne kaip nuskriaustieji. Juk didelė dalis sukuriamos naudos atitenka būtent vietiniams gyventojams.