A. Čepukaitė. Kiaura valdžios kišenė

Žvelgiant į kelerių pastarųjų metų valstybės ir savivaldybių projektus atrodo, kad ten, kur prasideda dideli pinigai, logikos mažai. Valstybės investiciniams projektams kasmet skiriama daugiau kaip milijardas eurų. Problema ta, kad didelė dalis šių viešojo sektoriaus investicinių projektų yra lyg kiaura kišenė, pro kurią byra milijonai. Naujoji Vyriausybė žada pagaliau tvarkyti valstybės investicijų planavimą, optimizuoti infrastruktūrinių projektų plėtrą. Tik ar nepritrūks ryžto tai padaryti?

Žvelgiant į kelerių pastarųjų metų valstybės ir savivaldybių projektus atrodo, kad ten, kur prasideda dideli pinigai, logikos mažai. Valstybės investiciniams projektams kasmet skiriama daugiau kaip milijardas eurų. Problema ta, kad didelė dalis šių viešojo sektoriaus investicinių projektų yra lyg kiaura kišenė, pro kurią byra milijonai. Naujoji Vyriausybė žada pagaliau tvarkyti valstybės investicijų planavimą, optimizuoti infrastruktūrinių projektų plėtrą. Tik ar nepritrūks ryžto tai padaryti?

Naujoji valdžia problemą bent iš dalies žada spręsti. Vyriausybė planuoja skatinti savivaldybes bendradarbiauti ir derinti infrastruktūrinių projektų įgyvendinimą. Kryptis gera. Tačiau kas trukdė savivaldybėms ir anksčiau tartis dėl didelių projektų poreikio? Jei šiuos projektus plėtotų privatus sektorius, būtų atlikta aplinkos, paklausos analizė. O viešajam sektoriui bendradarbiauti kelią užstoja nematomos sienos. Trečdalis savivaldybių turi apie 20 tūkst. arba mažiau gyventojų. Palyginkime: vien „Žalgirio“ arenoje telpa per 20 tūkst. žmonių. Tad infrastruktūrinių projektų poreikis nėra toks didelis.

Beje, valstybės investiciniai projektai apima ne tik daugiafunkcius centrus. 2015 metais pradėta įgyvendinti beveik 400 naujų investicinių projektų, jiems panaudota 150 mln. eurų. 2016 metais – 235 projektai, jiems planuota skirti jau net tris kartus daugiau (567 mln.) lėšų. Tačiau 80-čiai anksčiau pradėtų įgyvendinti investicinių projektų pinigų neskirta, nes projektai sustabdomi, užsitęsia, jų sąskaita pradedami įgyvendinti nauji projektai. Pasak Valstybės kontrolės, dėl to net iki keturių kartų ilgėja projektų įgyvendinimo laikas ir didėja lėšų poreikis. Reikėtų atsakingiau žiūrėti į vykdomus projektus – geriau vienas baigtas nei 10 nebaigtų.

Kaip užsiūti šią kiaurą valdžios kišenę, kad pro ją daugiau nebyrėtų mokesčių mokėtojų sunešti milijonai? Pati Valstybės kontrolė siūlo apskritai atsisakyti Valstybės investicijų programos. Pasirodo, beveik 20 metų egzistuojanti valstybės investicijų tvarka nepasiteisino, ją reikėtų keisti iš esmės. Praėjusių metų pabaigoje antikorupcinį investicinių projektų vertinimą atlikusi Specialiųjų tyrimų tarnyba taip pat atkreipė dėmesį, kad šiuo metu egzistuoja landos neracionaliai naudoti biudžeto lėšas, nėra aiškios atsakomybės už sutarties sąlygų nesilaikymą, kuriama nereikalinga administracinė našta ir t. t.

Vyriausybė problemai spręsti savo plane numato gana nuosaikius veiksmus – skatinti bendradarbiauti, nustatyti bendro intereso projektus. Be to, ketinama sujungti visų lėšų šaltinių investicijas ir būdus (tiesa, kol kas neaišku, kaip tai bus daroma). Kad ir kokių priemonių imtųsi valdžia, svarbiausia, kad jos būtų veiksmingos. Beatodairiškas ES pinigų „įsisavinimas“ ir galbūt garbės reikalas turėti būtent savo areną, savo sporto kompleksą bei paprasčiausias neapskaičiavimas, veiksmų nesiderinimas privedė prie finansiškai netvarios situacijos.

Apskritai vertėtų apsvarstyti, ar viešajam sektoriui reikia užsiimti investicijomis. Juk ribotų išteklių sąlygomis produktyvias investicijas atlieka privatus sektorius. O valdžios investicijos tėra paprasčiausios išlaidos, tinkamai neįvertinant, ar tikrai jų reikia. Šiuos pinigus galima panaudoti kitoms reikmėms, o tam fantazijos valdžia tikrai nepritrūksta.