LLRI išnagrinėjo Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo projektą (toliau – Įstatymo projektas). Įstatymo projektu į Lietuvos nacionalinę teisę perkeliama 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto (toliau – Direktyva).
Įstatymų projekte numatyta daug nuostatų, kurios gerokai griežčiau nei Direktyva reguliuoja kredito rinką Lietuvoje. Šių nuostatų įgyvendinimas rinkai daug kainuotų, brangintų paslaugas, mažintų jų prieinamumą ir kenktų ne tik kreditų įstaigų veiklai, tačiau ir pažeistų pačių vartotojų interesus.
Dėl apsvarstymo laikotarpio ir teisės atsisakyti kredito sutarties
Įstatymo projekto 8 straipsnyje siūloma nustatyti privalomą 30 dienų apsvarstymo laikotarpį, per kurį paskolos gavėjas galėtų įvertinti jos sąlygas. Bankas visą šį laikotarpį turi įsipareigoti, kad sąlygų nekeis. Taip pat projekto 19 straipsnis numato, kad kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties, turi teisę atsisakyti kredito sutarties per 14 dienų nuo kredito sutarties sudarymo dienos.
Direktyva įpareigoja nustatyti tik 7 dienų svarstymo laikotarpį, per kurį vartotojas turės pakankamai laiko palyginti pasiūlymus, įvertinti jų pasekmes ir priimti informacija pagrįstą sprendimą. Taip pat Direktyvoje teigiama, kad valstybės narės pačios nustato, ar nori pasirinkti apsvarstymo laikotarpį, arba laikotarpį, skirtą pasinaudoti teise atsisakyti sutarties po kredito sutarties sudarymo, ar šių dviejų variantų derinį.
Įstatymo projekte numatyta apsvarstymo ir teisės atsisakyti kredito sutarties laikotarpių kombinacija yra neproporcinga Direktyvai, kadangi šios nuostatos yra daug griežtesnės nei Direktyva reikalauja. Apsvarstymo laikotarpio ir teisės atsisakyti kredito sutarties laikotarpio suma siekia net 44 dienas. Tai ženkliai (net 6 kartus) didesnis terminas, nei numatytas minimalus Direktyvoje.
Neadekvatus ir neproporcingas laikotarpis yra žalingas ne tik kredito davėjams, tačiau ir paties kredito gavėjams. Kredito davėjas niekada negali iš anksto nuspėti besikeičiančių rinkos aplinkybių. Įpareigotas nekintantį pasiūlymą išlaikyti visą mėnesį, jis siekdamas apsisaugoti nuo galimų aplinkybių pasikeitimo padidins skolinimosi kainą. Todėl toks ilgas apsvarstymo laikotarpis, kuriuo siekiama ginti vartotojo interesus, juos galimai tik pažeis.
Svarbu ir tai, kad itin ilgų apsvarstymo ir atsisakymo laikotarpių buvimas neskatina vartotojų atsakingai priimti skolinimosi sprendimų. Kuo daugiau galimybių yra be didelių sąnaudų atsisakyti prisiimtų įsipareigojimų, tuo vartotojai lengviau ir mažiau pasverdami priima skolinimosi sprendimus. Sumažėjus apsigalvojimo ir sprendimo pakeitimo sąnaudoms, sprendimai priimami mažiau apgalvotai ir pasvertai.
Dėl šių priežasčių tikslinga numatyti arba apsvarstymo laikotarpį arba teisės atsisakyti kredito sutarties laikotarpį ir jo termino neilginti daugiau nei Direktyvoje numatytas terminas.
Dėl fiksuotų palūkanų normų
Įstatymo projekto 3 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad fiksuotomis palūkanomis galima vadinti tik tokias, kurios fiksuotos visam paskolos laikotarpiui, kad ir kokio laikotarpio ji būtų. Niekas negali numatyti palūkanų normų 30 metų į priekį ir už šią prognozę prisiimti įsipareigojimų. Dėl tokios priežasties fiksuotos palūkanos ilgalaikėms paskoloms bus arba labai brangios norint apsidrausti nuo rizikos, arba tokia paslauga apskritai išnyks, t.y. visos paskolos bus pradėtos vadinti kintamų palūkanų paskolomis. Rinkos dalyviai ir vartotojai prie tokio reguliavimo prisitaikys, tačiau iš esmės yra abejotina jo nauda, kadangi paskolos pavadinimas nebeleis identifikuoti paskolos savybių.
Dėl šios priežasties būtų tikslinga trumpinti terminą (pvz. 10 metų), per kurį fiksuotos palūkanos gali būti pagal įstatymą laikomos fiksuotos palūkanomis ir įpareigoti kreditus išduodančias institucijas aiškiai informuoti klientus dėl šios nuostatos. Tokiu atveju būtų užtikrintas vienodas fiksuotų palūkanų normų traktavimas, klientai būtų informuoti ir palūkanų normų įvardijimas ir produkto pavadinimas leistų žmonės orientuotis ir atskirti jiems aktualią paskolos savybę.
Dėl kredito sutarties ir kitų finansinių produktų siejimo[1]
Įstatymo projekto 5 straipsnyje numatyta, kad siejimas yra draudžiamas išskyrus reikalavimą apdrausti įkeistą turtą. Direktyvoje numatytos tam tikros išimtys, kai siejimas leistų suteikti kreditoriui papildomas garantijas įsipareigojimų nevykdymo atveju arba siejimas būtų skirtas kaupti kapitalą siekiant grąžinti kreditą, aptarnauti kreditą arba sutelkti lėšas kreditui gauti.
Šios išimtys suteikdamos papildomas garantijas kreditoriui yra naudingos ne tik jam, tačiau ir pačiam klientui, mat jos leidžia kreditoriui mažinti rizikas ir skolinti už mažesnę palūkanų normą. Lygiai kaip paskolos siejimas su įkeitimu ir įkeisto turto draudimu leidžia kreditoriams sumažinti riziką ir skolinti pigiau, tokią pat funkciją atlieka ir kiti Direktyvos išimtyse numatyti atvejai.
Piktnaudžiavimą siejimu turi reguliuoti ne siejimo draudimas, o konkurencija. Vartotojai pasirinkdami, kokiame banke ar kitoje kredito įstaigoje imti paskolą renkasi ją pagal įvairius parametrus. Tarp jų ir tą, ar kredito įstaiga nereikalauja nepagrįsto susiejimo su kitais savo teikiamais produktais. Vartotojai nesirinks tų kredito įstaigų, kurios reikalauja nepagrįsto ir vartotojo padėtį bloginančių siejimo ir rinksis tas, kuriose siejimu nėra piktnaudžiaujama.
Dėl šių priežasčių Įstatymo projekte siūlome įtvirtinti Direktyvoje numatytas išimtis dėl siejimo.
Pasiūlymai
- Numatyti arba tik apsvarstymo laikotarpį arba tik teisės atsisakyti kredito sutarties laikotarpį ir jo termino neilginti nei Direktyvoje numatytas terminas.
- Trumpinti terminą (pvz. 10 metų), per kurį fiksuotos palūkanos gali būti pagal įstatymą laikomos fiksuotomis palūkanomis ir įpareigoti kreditus išduodančias institucijas aiškiai informuoti klientus dėl šios nuostatos.
- Įtvirtinti Direktyvoje numatytas išimtis dėl siejimo.
[1] Kredito sutarties ir kitų finansinių produktų ar paslaugų siejimas, kaip numatyta Įstatymo projekte, yra kredito sutarties siūlymas arba pardavimas sujungus kredito sutartį ir kitus finansinius produktus ar paslaugas į grupes, kai kredito gavėjas negali atskirai sudaryti vien tik kredito sutarties.
