Subsidiarumo principas yra taisyklė, pagal kurią paskirstomos funkcijos tarp skirtingų valdžios, visuomenės lygių, šiame analitiniame darbe – tarp centrinės valdžios ir savivaldos.
Subsidiarumo principas užtikrina laisvą individų, bendruomenių, savivaldybių ir kitų smulkių subjektų veikimą, į kurį aukštesnio lygio valdžia gali įsikišti tik tuomet, jei šie nepajėgia veikti patys.
Taikant subsidiarumo taisyklę, visų pirma turi būti siekiama valdžios funkcijų decentralizacijos. Decentralizacijos pranašumai: geresnis paslaugų teikimas vartotojams dėl disponavimo pirmine informacija būnant arčiau gyventojų; didesnis valdžios atskaitingumas gyventojams; didesnė inovatyvių sprendimų tikimybė; mažesni stebėsenos kaštai ir stabilesnė valdžios sistema, kurią nulemia paskirstyti galios centrai.
Pagal skirtingą savivaldos autonomijos lygį, decentralizacija gali būti atliekama dekoncentracijos, delegacijos arba devoliucijos būdais.
Siekiant didesnio valdžios atskaitingumo, taikant subsidiarumo principą turėtų būti siekama fiskalinės decentralizacijos, tai yra, kad savivaldybės surinktų ir išleistų panašų pinigų kiekį.
Iniciatyvą rėmė EEE finansinis mechanizmas.
Norvegijos Karalystė, Islandijos Respublika ir Lichtenšteino Kunigaikštystė, siekdamos prisidėti prie ekonominių ir socialinių skirtumų mažinimo Europos Ekonominėje Erdvėje (EEE), sukūrė EEE ir Norvegijos finansinius mechanizmus.
EEE finansinio mechanizmo parama yra skirta 15-ai šalių (12 naujųjų Europos Sąjungos šalių, taip pat Graikijai, Ispanijai ir Portugalijai), o Norvegijos finansinio mechanizmo parama yra skirta 12 naujųjų Europos Sąjungos šalių.
