Bet kuri kelionė į JAV man ypatinga. Pirma, čia gyvenau ilgiausiai iš užsienio šalių – praleidau keturis studijų metus. Antra, tai mano mylimiausia šalis po Lietuvos ir, jei negyvenčiau Lietuvoje, tai tikrai norėčiau gyventi čia.
Taigi šiek tiek senų naujų įspūdžių iš JAV.
Pirma – „Popierizmo mažinimo aktas“. Nežinau, ar visi dokumentai turi šį prierašą, bet, manau, turėtų. Ypač Lietuvoje. Paprastai tariant – yra įvertinama, kiek užtruks užpildyti vieną ar kitą formą. O svarbiausia pildantysis yra pasitelkiamas kaip idėjų šaltinis, kaip tą popierizmą sumažinti. Nieko nekainuoja, nuteikia pozityviai, o iš žmonių tikrai galima gauti vertingų minčių. Ir nereikės samdyti brangių konsultantų ar studijų. Lietuvoje šią sistemą reikia įdiegti kuo anksčiau.
Antra – automobiliai. Jei keliauti JAV, tai būtinai reikia didelio juodo visureigio, pageidautina amerikietiškos gamybos ir tamsintais langais. Chevy Suburban ar kažko panašaus. Tokiais filmuose dažnai važinėja beveidžiai valdžios atstovai ar šiaip blogi žmonės. Beje – tamsinti langai yra ne šiaip grožio detalė. JAV yra karšta. Niujorkas yra Turkijos geografinėje platumoje, Vašingtonas – Šiaurės Afrikos.
O jei jau kalbame apie automobilių paslaugas, tai ne vien Vilnius prisigalvoja nesąmonių. Štai vairuotojas negali mūsų įlaipinti prie viešbučio, nes, matai, jis yra iš kitos valstijos. Long story short valdžia nesugalvoja kaip kovoti su „Uber“ paslauga (t. y. kuomet vieni žmonės teikia pavėžėjimo paslaugas kitiems), tai uždraudė visiems, kas yra ne iš Washington DC įlaipinti ir išlaipinti keleivių grupes mieste. Anot vairuotojo, tai visiška nesąmonė, nes labai daug keliaujančių yra iš Virdžinijos ir Merilendo, daug kas gyvena vienoje valstijoje, o dirba kitoje ir t.t. Galiausiai, kaip tu tai sukontroliuosi? Nes „Taksi tarnyboje“ – tokia biurokratinė institucija – dirba nedaug žmonių. O jei ir dirba, tai – prastai. Išsikvietus taksi ir gavus operatoriaus patvirtinimą, tikimybė sulaukti iškviesto automobilio – apie 10 proc. Bent jau tokia yra mūsų vairuotojo nuomonė.
Kalbai pasisukus apie „Uber“ prasimuša žmogiškas subjektyvumas. Daugmaž, jei valdžia verslą kontroliuoja taip, kad kenkia mano verslui, – nesąmonė, kvailiai ir t.t. Jei valdžia verslą kontroliuoja taip, kad kenkia kitiems, – galbūt ir visai neprasta mintis, juk „negali būti betvarkės“. Galiausiai po teorinių argumentų ir praktinių įžvalgų sutariame, kad pagrindinė problema – taksi yra per mažai. Kodėl? Čia jau sutariame abu – valdžia nustato dirbtinai per mažą taksi licencijų kiekį. Todėl taksi nedaug, jie brangūs, o vartotojai nepatenkinti.
O „Uber“ fenomenas apskritai rodo, kad diskusijos Lietuvoje šiek tiek atsilieka nuo pasaulio. Tuoj reikės galvoti, ne kaip proteguoti savivaldybės įmonę, o ką daryti su „pavėžinėtojais“. Tik bijau, kad šį kartą privatūs vežėjai ir savivaldybė gali susivienyti. O kas bus, kai į Lietuvoje smarkiai pradės populiarėti Airbnb (paslauga, kai gali trumpam išsinuomoti žmogaus butą). Ar nebus taip, kad viešbučiai pradės reikalauti „tvarkos“? Klausimai – sudėtingi. Bet jei pagrindinis tikslas yra, kad vartotojui būtų geriau, tuomet sprendimus priimti nesunku.
