Ar valstybė turi reguliuoti finansų institucijas? Įtariu, kad daugelis žmonių į šį klausimą atsakytų „taip“, tačiau paklausus, „kodėl“, tie patys žmonės sunkiai rastų prasmingą paaiškinimą.
Kai kas atsakys – „tam, kad būtų galima apsaugoti finansų institucijas nuo sukčiavimo ar klaidinimo.“ Tačiau tam reguliavimo nereikia; beveik visose šalyse veikia įstatymai prieš sukčiavimą ir klaidinimą, ir su blogai besielgiančiais verslais galima kovoti įprastomis civilinės ir baudžiamosios teisės priemonėmis. Kiti, labiau išprusę, žmonės pasakys, kad verslą reikia reguliuoti, kad žmonės būtų apsaugoti nuo „rinkos trūkumų“. Tačiau empiriniai duomenys rodo, jog yra kur kas mažiau „rinkos trūkumų“ nei dažnai įsivaizduojama, o dauguma vadinamųjų rinkos trūkumų yra ne kas kita kaip nevykusios valstybės politikos ar reguliavimo padariniai.
Bent minutę pamėginkit įsivaizduoti pasaulį be valstybinio reguliavimo, tačiau kuriame tebeegzistuoja visi standartiniai įstatymai, kovojantys su vagystėmis, sukčiavimu, klaidinimu ar fiziniais sužalojimais. Kaip manote, kas atsitiktų, esant tokiam scenarijui, jei neturėtumėm maisto ar vaistų kontrolės tarnybų, nurodančių ką mums saugu vartoti? Jei nebūtų finansų reguliuotojų, sergėjančių mus nuo bankų nesėkmių ar finansinių sukčiavimų? Jei nebūtų sveikatos ir saugumo reguliuotojų, saugančių mus nuo nesaugių produktų? Ar mes visi išmirtumėm? Kažin, nes juridinė sistema kartu su privačiomis, standartus nustatančiomis asociacijomis suteiktų mums lygiai tokį patį, jei ne aukštesnį, apsaugos lygį, nei turime dabar.
Kai daugiau kaip prieš šimtmetį buvo pradėta gaminti ir pardavinėti elektros prietaisus, atsirado problema – vartotojus nauji produktai nutrenkdavo ir/ar sukeldavo gaisrus. Elektros prietaisų gamintojai greitai suvokė, kad tokia situacija yra pavojinga ir nepalanki jų verslui, todėl įsteigė jų pačių finansuojamą organizaciją, kuri testavo produktus siekiant užtikrinti, kad šie būtų saugūs ir patikimi. Organizacija buvo pavadinta Underwriters Laboratorines. Ji veikia ir šiandien ir rūpinasi, kad elektros prietaisai, turintys UL ženklą, būtų saugūs, o jos antspaudas tapo standartu. Jei nebūtų reguliavimo, praktiškai kiekviena pramonės šaka pasielgtų taip pat, nes teisėtai veikiančios įmonės žino, jog paviešinimas už prastų prekių pardavinėjimą sugandintų jų reputaciją ir išspirtų iš verslo. Nelaimei, nesiliaujanti valstybės reguliavimą palaikančių interesų grupių propaganda daugumai žmonių „išplovė smegenis“, ir šie dabar mano, jog būtinos reguliavimo institucijos, kurios juos sergėtų.
Neseniai Amerikos verslininkystės institutas publikavo bene labiausiai provokuojantį darbą pavadinimu „Kodėl mes reguliuojame bankus?“ (autorius – buvęs JAV iždo generalinis direktorius Piteris Valisonas (Peter Wallison). P. Valisonas teigia, kad „sunku identifikuoti protingą paaiškinimą, kodėl reguliuojami bankai. Gerai patyrinėjus daugelį įprastinių paaiškinimų – kad reikia saugoti nuo būdingo bankų nestabilumo, drausti indėlius, išlaikyti Federalinių rezervų banko kaip paskutinio skolintojo vaidmenį ar šio banko vaidmenį stambių atsiskaitymų sistemoje – pasirodo, kad tokie motyvai yra arba nepagrįsti, arba paremti rizika, kurios valstybei nė nereikia prisiimti norint paskatinti ekonomikos augimą.“ P. Valisonas toliau detalizuoja „milžiniškas mokesčių mokėtojams ir ekonomikai tenkančias išlaidas“, atsirandančias dėl bankų bei Santaupų ir paskolų asociacijos nesėkmių, kurios kyla dėl reguliavimo. Galiausiai p. Valisonas, turėjęs didžiausią reguliacinę atsakomybę, į klausimą, „kodėl mes reguliuojame bankus“, atsako: „Dėl to kad norime, o ne kad privalome.“
Argumentai, kuriuos p. Valisonas pateikia JAV, lygiai taip pat gali būti pritaikomi ir kitose šalyse. Bankininkystė nėra nė kiek nestabilesnė veikla nei kitos verslo šakos. Bankininkai gali suklysti priimdami sprendimą, ir jei taip įvyktų, jų bankas nukentės, o konkurentai įgys pranašumą. Bankininkai gali būti nesąžiningi, tačiau reguliavimu neapsisaugosime nuo visų tyčinio nesąžiningumo atvejų, o įstatymai, nukreipti prieš nusikaltimus, neapsaugos nuo nusikaltimo, jei asmuo ketina jį įvykdyti. Daugelyje šalių egzistuojančių įstatymų užtenka nubausti nusikaltėlius.
Nesant valstybinio reguliavimo, atskirų pramonės šakų asociacijos įsijungia užtikrinant elgesio kodeksus ir geros praktikos procedūras. Bene kiekvienos teisėtai veikiančios pramonės šakos nariai turi teisėtą interesą neįsileisti korumpuotųjų ir nekompetentingųjų, nes tai kenkia kiekvieno verslui. Finansų institucijos yra ypatingai jautrios dėl savo sektoriaus ar produkto reputacijos. Problemų keliantis bankas ar kita finansinė institucija greičiausiai bus išmesti iš atitinkamos asociacijos, ir pastaroji vartotojus informuos, kas yra, o kas nėra geros reputacijos.
Kadangi vartotojai tiki, jog valstybiniai reguliuotojai juos apsaugos daugeliu atvejų, kai taip visai nėra, jie nebe taip uoliai domisi reguliuojamų kompanijų padėtimi ir reputacija, ir tai ypač pasakytina apie reguliuojamas finansines institucijas.
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV, valstybė užtikrina „indėlių draudimą“ banko bankroto atveju. Tačiau nėra jokio reikalo valstybei vykdyti „indėlių draudimo“ funkciją. Kai kuriose šalyse tokią funkciją atlieka privačios draudimo bendrovės, kaip tai būtų JAV ar kitose šalyse, jei jos būtų finansuojamos iš valstybinių draudimo programų. Privatus draudimas paprasčiausiai pervestų draudimo sumą iš mokesčių mokėtojo indėlininkui, kur jam ir priklauso.
Dažnai teigiama, kad finansines institucijas reikia reguliuoti siekiant suvaldyti sistemos patiriamą šoką, t.y. didelės institucijos bankrotą, nevykdomus finansinius užsienio valstybės įsipareigojimus arba kai valstybei nesiseka leisti savo šalies finansinėms institucijoms įvykdyti jų įsipareigojimus, ypatingai kai tai pasklinda į kitų šalių institucijas. Valstybinis finansinių institucijų reguliavimas retai apsaugo nuo tokių finansinių šokų – ir labai dažnai viena ar kelios vyriausybės ar tarptautinės organizacijos būna to priežastis. Valstybinės subsidijos sustiprina sisteminę riziką, nes kai finansinės sistemos dalyviams nuo indėlininko iki banko valdytojo nepavyksta pademonstruoti deramo apdairumo, jie tikisi, jog valdžia padės valstybiniais pinigais ištaisyti jų klaidas.
Viso pasaulio žmonės pagrįstai baiminasi dėl terorizmo ir nusikalstamumo. Viena tarptautinė politinė klasė pasinaudojo šiuo susirūpinimu ir argumentavo, jog kadangi nusikaltėliai ir teroristai naudojasi pinigais, todėl visus pinigų judėjimus ir indėlius būtina stebėti. Žinoma, būtų naudinga sugebėti atsekti al Quaeda grupuotės finansinių srautų pėdsakus. Bet ar tai reiškia, kad visų šalių visi piliečiai dėl to turi prarasti savo finansų privatumą? Dar daugiau, kiek kainuoja ir ar efektyvu stebėti beveik visus, ar vis dėlto būtų protingiau išleisti privačius ir valstybinius teisėsaugai skirtus dolerius stebėti veiklą tik tų asmenų ar grupuočių, kurios, kaip jau žinoma ar rimtai įtariama, kad vykdo teroristinę ar nusikalstamą veiklą?
Ir JAV, ir kitų šalių finansinės institucijos susiduria su naujų taisyklių ir reguliavimų užtvara, kurią nustato jų pačių ar užsienio vyriausybės, taip pat Europos Sąjunga ir tokios tarptautinės institucijos – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO, angl. – OECD), Finansinių veiksmų specialios paskirties darbo grupė (angl. FAFT), Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Jungtinės Tautos (JT). JAV valdžios aparate esančios agentūros, leidžiančios naujas finansines taisykles ir reguliavimus, yra Vidaus įplaukų tarnyba (Internal Revenue Service), Federalinis tyrimų biuras (Federal Bureau of Investigation), Teisingumo departamentas (Justice Department), Finansinių nusikaltimų biuras (Financial Crimes Enforcement Bureau) ir Federalinių rezervų bankas (Federal Rezerve).
Be to, milijonui kitų verslų, kurie nėra grynai finansinės institucijos, tačiau „teikia pinigines paslaugas“, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto agentūroms, automobilių pardavėjams ir lombardo parduotuvėms, taikoma bent jau dalis šių naujų taisyklių ir reguliavimų, ir beveik neįmanoma juos visus informuoti apie vykdytinas prievoles. Net stambiausi tarptautiniai bankai, samdantys didžiulę teisininkų ir su nusikalstamumu kovojančio personalo armiją, negali visiškai susigaudyti vis besiplečiančioje reguliavimų klampynėje. Mažesni bankai ir verslai yra prastesnėje konkurencinėje padėtyje, nes jiems neproporcingai išauga reguliavimų įgyvendinimo kaštai. Kai kurie reguliuotojai taikosi į teroristus, kiti – į eilinius nusikaltėlius, o treti – į mokesčių vengėjus ar planuotojus. Daugelis reguliavimų yra nukreipti į „pinigų plovėjus“, nors šio termino reikšmė labai „lanksti“.
Nemažai naujų taisyklių ir reguliavimų dubliuoja vienas kitą, kai kurie prieštarauja vienas kitam, kai kurie pažeidžia pagrindines pilietines teises, o daugelio jų administravimas yra brangus ir neatitinka sąnaudų ir naudos testo. Labiausiai mums turėtų rūpėti tai, kad visos šios papildomos, ir daugeliu atvejų visiškai nereikalingos, išlaidos finansinių paslaugų vartotojams virsta didesniais įkainiais, brangesnėmis paslaugomis ar mažesniu finansinių produktų pasirinkimu. Tai tiesiogiai pasireiškia darbo vietų praradimu, ir net tik finansinių paslaugų sektoriuje, bet ir visuose versluose, kurie priklauso nuo išorinio finansavimo.
Be to, šie reguliavimai apsunkina neturtingų žmonių, jaunimo ir ką tik atvykusių imigrantų galimybes atsidaryti sąskaitas bankuose. Brangūs reguliavimai, stumiantys vis daugiau žmonių į „grynųjų pinigų“ ekonomiką, ne tik paverčia negalinčiųjų atsidaryti banko sąskaitos gyvenimą pavojingesniu, bet ir duoda priešingų rezultatų, nes teisėsaugos institucijoms tampa sunkiau susekti kriminalinius pinigus. Yra mažai įrodymų, liudijančių, kad nauji reguliavimai ir dokumentų pildymas duoda apčiuopiamos naudos kovojant su nusikalstamumu ir terorizmu, nes yra daugybė būdų kaip „plauti“ pinigus, ir organizuoti teroristai bei nusikaltėliai beveik visada suranda būdų kaip apeiti reguliavimus. Kita vertus, yra daug įrodymų, kokią žalą šie reguliavimai daro mūsų piniginėms ir pilietinėms teisėms.
Būtina sukurti tarptautinę privačią organizaciją, kuri reikalautų ir tikrintų, ar visi siūlomi reguliavimai, ateinantys iš tarptautinių organizacijų EBPO, FAFT, TVF ir JT bei vyriausybių, kurios nustato taisykles, turinčias įtakos nevietinių gyventojų institucijoms, atitinka griežtus sąnaudų ir naudos bei pilietinių teisių kriterijus.
2002 metų gegužę Informacijos apsikeitimo ir finansinio privatumo darbo grupė paskelbė Ataskaitą apie finansinį privatumą, įstatymų vykdymą ir terorizmą. Jos išvadose skelbiama:
1. Taikliau įgyvendinti prieš pinigų plovimą nukreiptus įstatymus sukuriant stebėtinų asmenų sąrašus ir teikti juos finansinėms institucijoms užuot rinkus milijonus dokumentų apie įstatymų besilaikančius piliečius.
2. Prioritetą teikti nacionaliniam saugumui, antiterorizmui ir rimtiems nusikaltimams vykdant informacijos apsikeitimą.
3. Imtis agresyvesnių žingsnių siekiant apsaugoti, kad vyriausybių turima jautri informacija nepatektų į piktadarių rankas.
4. Apriboti finansinės informacijos dalijimąsi iki atsakingų valdžios atstovų ten, kur egzistuoja dvigubas nusikalstamumas, kur prašymai gauti tokią informaciją yra teikiami tik konkretiems asmenims ar institucijoms ir kur tokius prašymus reglamentuoja atitinkamos juridinės institucijos kiekvienoje vyriausybėje.
Pabaigai reikia pasakyti, kad jei finansinės institucijos ir jų klientai yra nustekenami ar mirtinai nukraujuoja dėl piktnaudžiaujančių reguliavimų, karas su rimtais nusikaltėliais ir teroristais taps dar sunkesnis.
2005-11-05
„Laisvoji rinka“ 2005 Nr. 3
Dr. Ričardas Ranas šiuo metu yra Pasaulio ekonominės plėtros centro generalinis direktorius, Kaimanų salų pinigų priežiūros institucijos, kontroliuojančios 5 didžiausius pasaulio finansų centrus, direktorių tarybos narys. Jis taip pat yra vizituojantis JAV Heritage fondo, Discovery Instituto ir Cato instituto ekspertas, JAV dienraščio „The Washington Times“ apžvalgininkas.
