Fridrichas Hayekas, skyręs visą savo karjerą aiškinti, kodėl centrinio planavimo ekonomikos yra pasmerktos žlugti, vieną iš savo filosofinių esė pradėjo gilia sokratiška sentencija: “[P]ripažinimas, kad nieko nežinai, yra išminties pradžia”. Šių žodžių išmintis buvo profesoriaus Hayeko klasikinio veikalo “Kelias į vergovę”, kuris turbūt geriau nei bet koks kitas veikalas išaiškina komunizmo žlugimą, kertinis akmuo.
Anot profesoriaus Hayeko, civilizacija, kokią mes turime šiandien, remiasi kur kas didesnių žinių naudojimu, nei bet kuris atskiras individas turi ar iš vis gali turėti. Didžioji dalis veiksmų, atliekamų civilizuotoje visuomenėje, reikalauja panaudoti kur kas daugiau žinių, nei atskiras žmogus galėtų sukaupti. Civilizuotos tvarkos gudrybė (ir stebuklas) yra visuminių visuomenės žinių naudojimo koordinavimas, nė vienam individui nežinant visko, ką galima žinoti, tai reiškia – be centralizuoto nukreipimo.
Centralizuotas ekonomikos valdymas neišvengiamai remiasi ribotomis žiniomis tų, kurie nustato jos plėtros kryptis. “Jei norime suvokti, kaip veikia visuomenė”, teigė Hayekas, “privalome pabandyti apibrėžti mūsų nežinojimo apie visuomenę prigimtį ir apimtis. Nors mes ir nematome tamsoje, privalome sugebėti įžvelgti tamsios sferos (to, ko mes nežinome ir negalime žinoti) ribas.” Šias ribas nustato mūsų nemenkos, bet vis dėlto ribotos žinios.
Šios “tamsios sferos” turinys yra tai, ką daugybė kitų žmonių padarys su savo žiniomis ir kaip mes bei jie reaguos vieni į kitus keičiantis mūsų planams ir prisitaikant prie naujų aplinkybių. Jei kaip nors galėtumėme žinoti, kuo baigsis visi šie prisitaikymai, nepanašu, kad ateitis atrodytų tokia pat sudėtinga ir klestinti nei priešingu atveju paprasčiausiai dėl to, kad ateitis tada būtų tokia, kokią mes savo ribotomis žiniomis galėtume absorbuoti ir išvesti, o tai kosminėje daiktų visumoje nėra labai daug.
Politika ir “įprastas požiūris”
Užuot pripažinę beribį šios “tamsios sferos” mastą, kurį galima pažinti tik žmonėms laisvai sąveikaujant, daugelis šiuolaikinių politinių lyderių remiasi visiškai kitokia prielaida. Jie mano, kad daug dirbdami ir turėdami nemenką komandą gabių kolegų, jie gali primesti savo įgytą išmintį likusiai tautos daliai ir pasiekti stulbinančių rezultatų. Jie nesupranta, kad jų pačių “konstitucinis nežinojimas” (tai dar viena Hayeko epigrama) formuoja politinės suirutės pamatus.
Nelaimes mums užtraukė būtent tokie lyderiai, kuriuos Hayekas turėjo galvoje 1950 m. rašydamas apie klaidinančias pasekmes “įprasto požiūrio”, pabrėžiančio, kiek daug žmonės iš tikro žino, o ne tai, kiek daug daugiau jie nežino. “Įprastinis požiūris” dažnai verčia daryti klaidingą išvadą, kad pagrindinės visuomenės institucijos buvo specialiai sukurtos ir todėl gali būti specialiai pakeistos administraciniais sprendimais. Problema ta, kad dauguma institucijų tapo tokios, kokios yra – sudėtingesnės ir labiau sofistikuotos, kadangi žmonės galėjo pasinaudoti vis didesnio skaičiaus žmonių žiniomis ir reagavo vieni į kitus daugybe nenuspėjamų būdų.
Politikos aktyvistai pripažįsta, kad praeityje valdžia nesugebėjo sumažinti socialinių nelaimių. Jų siūlomas sprendimas: išplėsti valdžios akiratį beveik visomis kryptimis – į pramonės (technologijų) politikos valdymą, į kibernetinės erdvės kontrolę bei tarptautinės prekybos administravimą pramonės lygyje. Tuo pat metu jie ketina duoti detalius nurodymus iš biurokratinio aparato, koks turi būti “švietėjiškas” vaikų televizijos programų turinys, kaip reformuoti apgailėtiną valstybinių mokyklų darbą.
Šios programos tėra vienas mažas pavyzdys iš tūkstančio dalykų, kuriuos politikai ir biurokratai nori atlikti apmokestindami turtingesniuosius ir primesdami darbdaviams didžiulius reguliavimus. Neatrodo, jog jie suvoktų, kad jų siūlomas vadovavimas negali būti primestas sistemai, kuri pati savaime veikia be jokio nukreipimo. Egzistuojant mokesčiams ir kitiems valdžios įgaliojimams, jų direktyvos paprasčiausiai pakeis nesuskaičiuojamus kitų nurodymus.
“Kuo daugiau žmonės žino…”
Mūsų sofistikuotas, sudėtingas, sujauktas pasaulis nubrėžia griežtas ribas, kiek gera kiekviena valdžia gali padaryti. Kaip pažymi Profesorius Hayekas, “Kuo daugiau žmonės žino, tuo mažesnę visų tų žinių dalį gali aprėpti bet kurio atskiro individo protas. Kuo labiau civilizuoti tampame, tuo kiekvienas individas žino santykinai mažiau faktų, kuriais remiasi civilizacijos procesai. Pats žinių išskaidymas neišvengiamai padidina daugumos šitų žinių nežinojimą.”
Prieš daugelį metų Ekonominio švietimo fondo (The Foundation for Economic Education) steigėjas Leonardas Read parašė straipsnį “Aš, pieštukas”, kuriame jis pastebėjo, kad, kaip ironiška tai bebūtų, niekas šiame pasaulyje nežino, kaip pagaminti tokį paprastą gaminį kaip pieštukas. Niekas nežino – ir negali žinoti – pakankamai, kad galėtų pagaminti sudedamąsias pieštuko dalis (arba pagaminti visas dalis, iš kurių susideda pieštuko gamybai reikalingi įrengimai). Nepaisant to, kiekvienais metais gaminama dešimtis milijonų, jei ne milijardų, pieštukų.
O jeigu ponas Read perrašytų šį straipsnį šiandien, panaudodamas paprastą kompiuterį kaip pavyzdį? Dabar, kuomet kompiuterių dalys gaminamos įvairiose pasaulio šalyse, jo argumentai būtų dvigubai svaresni. Kompiuteriai, kaip ir daugybė kitų produktų, gaminami niekur, nors iš kitos pusės jie yra gaminami visur.
Paprastai tariant, joks mirtingasis – netgi protingiausias lyderis su geriausiai norais ir šviesiausiomis vizijomis – negali žinoti, kaip įgyvendinti tai, ką jis numatė savo programoje. Paroje nėra tiek valandų, kad vienas žmogus galėtų pažinti elementarius dalykus, kuriuos būtina žinoti norint centralizuotai ir be rimtesnių klaidų valdyti šalies ūkį.
Žinios, kuriomis kiekvienas individas sąmoningai manipuliuoja, yra tik maža dalis to žinojimo, kuris kiekvienu momentu prisideda prie jo veiksmų sėkmės. Turint galvoje tai, kiek kitų žmonių turimos žinios prisideda prie sėkmingo mūsų individualių tikslų įgyvendinimo, mūsų nežinojimas tų aplinkybių, nuo kurių priklauso mūsų veiksmų rezultatai, yra tiesiog stulbinantis. Žinios egzistuoja tik kaip atskirų individų turimos žinios. Kalbėti apie bendrą visuomenės žinojimą yra ne daugiau kaip metafora. Visų individų žinios niekur neegzistuoja kaip integruota visuma. Esminis klausimas yra tas, kaip mes galime pasinaudoti tomis žiniomis, kurios egzistuoja tik išskaidytu pavidalu, kaip atskiri, subjektyvūs, kartais prieštaringi visų žmonių įsitikinimai.
Šie fundamentalūs teiginiai galioja visiems mirtingiesiems, nepriklausomai nuo jų užimamų pareigų. Taip jau yra, kad mes turime vykdomąją valdžią, besiblaškančią valdymo chaose nuo vienos darbotvarkės prie kitos, visuomet pateisindama savo pastangas tariamu žinojimu, ko tauta nori.
Asmeniniai skirtumai
Žmonėms buvo siekiama įrodyti, kad bet kuri nauja ekspansyvios valdžios programa turi būti primesta visai tautai be didelių prieštaravimų, neva dėl to, kad visi žmonės sieks bendro tikslo. Deja, kad ir kaip lyderiai norėtų sumažinti jų planavimo ir valdymo problemas, kad ir kaip jie norėtų tikėti, kad žmonės nori vieno ir to paties (tariamai to, ką nusprendžia valdžia), žmonės yra skirtingi! Jų skoniai, poreikiai ir pasirinkimai skirtingi. Tai faktai, kurie yra už žmonių, esančių valdžioje, kompetencijos ribų. Kai tiek daug pastatyta ant kortos – kai valdžia pasineria į pajamų (ar sveikatos apsaugos) pyrago dalybas – mes visai neturėtumėme stebėtis, kad ji pradeda atrodyti ir jaustis kaip “grobuonių kėslai”.
Sprendimus priimantys žmonės turėtų įvertinti tai, kad jų nubrėžta politikos kryptis į pavojų stato šalies ekonomikos klestėjimą ateityje kaip tik dėl to, kad jie siekia su negailestingu spaudimu apriboti mūsų ateitį iki tokios, kokią jie patys įsivaizduoja busiant. Jiems reikia pripažinti, kad sėkmingos socialinės ir ekonominės sistemos nėra tiesiog sukuriamos, perkuriamos ar iš naujo atrandamos prezidentui mostelėjus pirštu. Jei socialines ir ekonomines sistemas išrastų politiniai lyderiai, tai jos gal ir nebūtų sujauktos, bet jų sofistikuotumas ir sudėtingumas tikrai būtų apriboti iki to, ką lyderiai ir saujelė jų patarėjų – kurie mažai ar visai nieko nežino apie pieštukų ar kompiuterių gamybą, o dar mažiau apie produktyvią ir efektyvią sveikatos apsaugos sistemą – sugebėtų sukonstruoti.
Priešingai nei manoma, galios suteikimas privatiems individams rinkoje (kitaip negu politinės galios suteikimas politiniams lyderiams) nėra grindžiamas panieka “valdžiai” kaip tokiai. Vyriausybės gali padaryti kai kuriuos svarbius dalykus teisingai – jei tik apsiriboja tuo, kas joms leidžiama ir dera daryti. Argumentas prieš valdžios įgalinimą greičiau yra grindžiamas žmogaus proto ribotumu žinoti, tai yra mūsų neišvengiamu individualiu nežinojimu. Tautų gerovė priklauso nuo to, kaip mes panaudojame ribotas daugybės žmonių, esančių atokiausiuose kampeliuose, o ne vien tik šalies politiniame centre esančių kelių lyderių ir juos palaikančių komandų žinias. Rinka yra informacijos keitimosi sistema, kurioje kainos yra pagrindiniai signalai. Žmonės, kurie perduoda informaciją – iš kurių kiekvienas žino kažką, bet tuo pat metu yra paskendęs nežinojimo jūroje – vis dėlto gali suderinti ir pritaikyti savo veiklą taip, kad gautų abipusiškai naudingą ir vis sudėtingesnį rezultatą.
Šios aksiomos pripažinimas būtų, ir visada buvo, mūsų politinių lyderių išminties pagrindas.
2000-11-01
„Laisvoji rinka“ 2000 Nr. 5
Parengta pagal Dr. McKenzie straipsnį “The Foundations of Political Disarray: Lessons from Professor Hayek”, The Freeman, 1995 m. spalis
