Vis labiau plinta įsitikinimas, jog korporacijų pareigūnai ir darbo sąjungų vadovai turi imtis „socialinės atsakomybės”, o ne vien rūpintis savo akcininkų ar narių interesais. Toks įsitikinimas rodo, kad iš esmės nesuprantama laisvosios ekonomikos pobūdžio ir prigimties. Tokios ekonomikos rodo, kad, jei laikomasi žaidimo taisyklių, t.y. veikiama esant atvirai ir laisvai konkurencijai, nesigriebiant apgaulės ar klaidinimo, verslas turi vieną vienintelę socialinę pareigą – naudoti savo išteklius veiklai, kuri didina jo pelną. Panašiai darbo sąjungų vadovų „socialinė“ pareiga – tarnauti savo sąjungų narių interesams. Visų kitų žmonių pareiga – remti tokią teisinę tvarką, kad vadovaudamasis savo paties nauda individas, – vėl cituoju Adamą Smitą – būtų „vedamas nematomos rinkos į tikslą, kurio jis visiškai nesiekė. Ir visuomenei nėra blogiau dėl to, kad ji jo nesiekė. Siekdamas savo paties naudos jis dažnai veiksmingiau patarnauja visuomenės labui negu tada, kai jis tikrai to siekia. Nesu girdėjęs, kad ką nors gera būtų padarę tie, kurie vaizduojasi dirbą bendram labui”*.
Turbūt jokia kita nuostata taip nesugriautų laisvosios visuomenės pamatų, kaip korporacijų pareigūnų įsipareigojimas vykdyti kitokias socialines priedermes nei priedermę uždirbti kuo daugiau pinigų savo akcininkams. Tai yra iš esmės ardomoji nuostata. Jei verslininkai turi kitokių socialinių pareigų negu pareigą didinti savo akcininkų pelną, tai kaip jie gali žinoti, kokios tos pareigos? Ar gali kažkokie privatūs asmenys patys spręsti tai, kas yra socialinis interesas? Ar jie gali spręsti, kokią naštą verta užsikrauti sau ar užkrauti savo akcininkams to socialinio intereso labui? Ar leistina, kad valstybės mokesčių, išlaidų ir kontrolės funkcijas vykdytų žmonės, kurie kartu atsako už konkrečias įmones ir kuriems šias pareigas paskyrė privačios grupės? Jei verslininkai būtų valstybės tarnautojai, o ne savo akcininkų įgaliotiniai, tai demokratinėje santvarkoje juos anksčiau ar vėliau tektų rinkti per visuotinius rinkimus bei skirti.
Dar iki tol, kol tai įvyktų, iš jų būtų atimta teisė priimti sprendimus. Tai buvo dramatiškai padaryta 1962 metų balandžio mėnesį, kai buvo atšauktos padidintos U.S. Steel korporacijos plieno kainos – prezidentas Kennedy viešai liejo savo pyktį ir grasino korporacijos pareigūnams įvairiomis sankcijomis, pirmiausia antimonopoliniais ieškiniais ir galiausiai pajamų deklaracijų patikrinimu. Tai buvo išties įspūdingas epizodas, akivaizdžiai parodęs, kokia didelė valdžia sutelkta Vašingtone. Visi supratome, kiek daug politinės valstybės galių jau dabar yra sutelkta vyriausybės rankose. Tas epizodas iliustruoja ir čia dėstomą mintį. Jei plieno kaina yra valdžios reikalas, kaip skelbia socialinės atsakomybės doktrina, tai jis negali būti paliktas privataus sprendimo nuožiūrai.
Atskiras tos doktrinos aspektas, kurį atskleidžia šis pavyzdys ir kuris šiandien dažniausiai pabrėžiamas, – tariamoji verslo ir darbo pareiga palaikyti žemas kainas ir atlyginimus dėl to, kad būtų išvengta kainų infliacijos. Tarkime, jog kainoms kylant – galiausiai, žinoma, dėl didinamos pinigų masės – visi verslininkai ir darbo sąjungų vadovai prisiimtų šią atsakomybę ir, tarkime, jiems pavyktų sustabdyti kainų kilimą. Turėtume savotišką kainų ir atlyginimų kontrolę be atviros infliacijos. Kokie būtų rezultatai? Akivaizdu, kad kiltų prekių stygius, darbo stygius, atsirastų pilkoji ir juodoji rinka. Jei kainoms neleidžiama veikti kaip prekių ir darbo paskirstymo mechanizmui, tą mechanizmą turi pakeisti kitokios priemonės. Ar alternatyvios paskirstymo sistemos gali būti privačios? Nebent labai trumpam ir tik siauroje bei nereikšmingoje srityje. Tačiau jei tai paliestų daugybę svarbių prekių, neišvengiamai kiltų spaudimas – veikiausiai nesulaikomas, – kad valdžia imtųsi prekių normavimo, kad ji pradėtų kontroliuoti atlyginimus ir imtųsi priemonių skirstant darbus.
Jeigu kainų kontrolė, paremta įstatymu ar savanoriška, ir būtų efektyvi, galiausiai ji panaikintų laisvosios verslininkystės sistemą ir ją pakeistų centralizuotai tvarkoma sistema. Tačiau ji nesugebėtų sulaikyti infliacijos. Istorija puikiai rodo, jog vidutinį kainų ir atlyginimų dydį lemia pinigų kiekis, o ne verslininkų ar darbininkų godumas. Valdžia pradeda skųstis verslininkų ir darbininkų nesuvaldymu tada, kai ji nesusitvarko savo pačios ūkyje, taip pat pinigų ūkyje: būtent tada pasireiškia natūrali žmogiškoji tendencija savo nesėkmes versti kitiems.
Ištrauka iš Miltono Fridmano knygos „Kapitalizmas ir laisvė“
2002-07-10
Straipsnis, „Laisvoji rinka“ 2002 Nr. 2
Liepos 31 d. sukanka 90 metų, kai gimė garsus JAV ir vienas įtakingiausių XX a. ekonomistų, Nobelio ekonomikos premijos laureatas ir laisvosios rinkos gynėjas Miltonas Fridmanas. Daugiausia veikalų jis parašė dirbdamas ekonomikos profesoriumi Čikagos universitete. M. Fridmanas taip pat žinomas kaip žymiausias monetaristas – vienas iš grupės ekonomistų, aiškinusių pinigų įtaką ekonomikai ir sukūrusių monetaristinę teoriją, kuri dabar dėstoma pasaulio universitetuose. Būtent jo darbai paskatino Margaret Tečer vadovaujamą torių vyriausybę imtis monetaristinės politikos 1979 metais.
M. Fridmanas visada buvo kontroversiška asmenybė, bet savo įsitikinimus gindavo be galo sumaniai. Daugelis jo darbų ir šiandien yra įtakingi ir vis dar sukeliantys nemažai diskusijų.
Šio ekonomisto gimtadienio proga „Laisvosios rinkos” skaitytojams siūlome ištrauką iš jo knygos „Kapitalizmas ir laisvė” – klasikinio M. Fridmano ekonominės filosofijos išdėstymo – išleistos 1962 metais, padedant jo žmonai Rouz D. Fridman.
________________________________________
© 1962, 1982 by the University of Chicago
© Vertimas į lietuvių kalbą Algirdas Degutis, 1998
Knygos leidimą finansavo Atviros Lietuvos fondas ir LLRI
