|
Mitas apie matematikų ir mokslininkų trūkumą
Llewellynas H. Rockwellas
2006-04-03
Komentaras, „Laisvoji rinka“, 2006 Nr.1
Leidinio skaitytojams pristatome Llewellyno H. Rockwello straipsnį, kuriame, remdamasis dabartinėmis Amerikos aktualijomis, autorius atskleidžia klaidingą mitą apie matematikų ir mokslininkų trūkumą. Panaši situacija jau kurį laiką pastebima ir Lietuvoje, todėl straipsnyje išsakyti argumentai visiškai tinka ir mūsų nūdienai. L. H. Rockwellas yra Miseso instituto, JAV, prezidentas ir interneto portalo LewRockwell.com redaktorius. Straipsnis publikuotas 2006 m. vasario 7 d. www.mises.org.
Kodėl mes nuolat pasiduodam šiam mitui? Bent kartą per savo antrąją kadenciją, kiekvienas Amerikos Prezidentas pamokslauja apie artėjančią nelaimę, esą šaliai trūksta matematikų ir mokslininkų. Žmonės tada ima galvoti: o ne, verčiau griebkim jautį už ragų ir staigiai jų sukurkim.
Taigi ir dabartinis JAV Prezidentas rimtai planuoja išleisti 10 milijardų per 10 metų (šis skaičius paimtas tiesiog iš lubų), ir mes visi privalome tam paklusti, pakloti pinigų ir paversti savo sūnus ir dukras gamtos mokslų proto bokštais. Tokiu būdu Prezidentas užsitikrina, kad jo didžioji darbo-mokymo misija neapsiribos vien tik Silikono slėniu, bet pasklis po visus miestus, kaimo vietoves ir Amerikos getus.
Šalies vadovas ne tik gimdo apgaulingas viltis, dirbtinai pakreipdamas karjeros kelius ir švaistydamas pinigus, bet ir daro problemą ten, kur jos nėra, ir siekia ją spręsti netikusiais sprendimais. Centrinis planavimas mokslo skatinime jau buvo išmėgintas ir žlugo visose totalitarinėse šalyse. Tas pats gali pasikartoti ir formaliai laisvose valstybėse. Deja, atrodo, kad megalomanai tiesiog negali atsispirti pagundai stumti šią idėją – štai kodėl iš sovietinių laikų likę matematikai ir mokslininkai šiandieninėje Rusijoje vairuoja taksi ir dirba baruose.
Tarkime, Prezidentas pasiskųstų, kad trūksta dantistų, interneto dizainerių, šokėjų ar fortepijono mokytojų. Tada žmonėms būtų kur kas lengviau atpažinti suklydimą. Mat profesijos – tai dalykai, kuriuos individai pasirenka stebėdami rinkos siunčiamus signalus. Jei yra trūkumas, tokių profesijų darbuotojų algos pakils, taip paskatindamos daugiau žmonių imtis šios profesijos. Žmonės tada bėgte bėgs studijuoti stomatologiją ir kitų specialybių, o naujų darbuotojų antplūdis ir vėl numuš atlyginimus. Kai uždarbis tampa per žemas, žmonės palieka tokias profesijas ir susiieško naujų.
Taigi rinka puikiai koreguoja darbo specializaciją visose srityse. Nors atlyginimo dydis nėra vienintelis faktorius, dėl kurio žmonės renkasi vienas ir nesirenka kitų specialybių, tačiau jis yra pagrindinis. Rinka suteikia naudingą įspėjamąjį mechanizmą, padedantį žmonėms tobulinti tam tikrus įgūdžius. Darbuotojų trūkumai ir pertekliai susitvarko patys savaime.
Ir nereikia jokių prezidentinių kalbų. Nereikia kurti jokių komisijų. Nereikia išleisti jokių mokesčių mokėtojų pinigų, kad visa tai įvyktų. Mums tereikia sekti rinkos signalus ir vadovautis asmeniniu interesu. Trūkumai ir pertekliai visada nuosekliai krypsta pusiausvyros link, jei tik neįsikiša valdžia ir nesugadina šio vyksmo.
Tik pagalvokit, kaip per ilgą laiką pasikeitė darbų pobūdis. Šiandien kur kas mažiau žmonių moka ūkininkauti, nes tokių darbų dabar reikia mažiau. Kaip niekada daug vaikų šiuo metu mokosi kompiuterijos, nes manoma, kad ši šaka ateityje bus pelninga. Nė vienu atveju nereikėjo jokios vyriausybinės programos. Ateidami į darbo rinką žmonės labai greitai išsiaiškina, kad paklausu, o kas ne, ir gretina tai su savo gebėjimais dirbti vieną ar kitą darbą.
Priežastis, dėl kurios šis triukšmas dėl matematikos ir mokslo mus vis jaudina, susijusi su mūsų pačių ribotumu ir užsienių šalių suvokimu. Galvojame: po galais, apie šituos dalykus nieko neišmanau, taigi, matyt, tokių darbuotojų trūksta! Ir tai yra tiesa – matematika ir mokslas yra raktas į bene visas sritis. Pažiūrėkite į tuos japonų vaikus mokyklose, rodomus per televiziją. Jie laisvai nušluostys nosį tatuiruotiems bastūnams, lankantiems Amerikos valstybines mokyklas. Tikra tiesa – mes „atsiliekame“!
Reikia pasakyti, kad šis klausimas nebūtų toks svarbus, jei visa tai būtų tiesa. Tarptautinio darbo pasidalijimo esmė ta, kad mes gauname naudos iš viso pasaulio dirbančiųjų gebėjimų. Jei žemėje egzistuotų tik viena šalis, kurioje visi būtų matematikai ir mokslininkai – pavadinkim ją Nerdistanu, ir antra šalis, kurioje visi specializuotųsi mene ir literatūroje – pavadinkim ją Poetistanu, abi šalys galėtų mėgautis abiejų talentais, jei tik jos tarpusavyje prekiautų. Nerdistaniečiai mėgautųsi poezija, o poetistaniečiai turėtų keisčiausių prietaisų. Ir kadangi abiejose šalyse profesijos, galimas daiktas, būtų pasirinktos įsiklausant į rinką ir savanoriškai, tai tokia talentų konfigūracija geriausiai tarnautų abiejų šalių visuomenėms.
Be viso to, deja, yra ir kita aplinkybė: nė viena iš praeities pranašysčių apie matematikų ir mokslininkų trūkumą neišsipildė. Kai Alas Goras prieš keletą metų pakėlė panašų vajų, kai kurie komentatoriai pastebėjo, jog yra daug lengviau pagrįsti būtent mažiau kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą: sunkvežimių vairuotojų, sandėlininkų, virtuvių ir viešbučių valytojų, vaikų auklių ar dokininkų. Štai šitose sferose ateityje mes greičiausiai ir stebėsime atlyginimų augimą.
Kad ir kaip ten būtų, detaliai šį klausimą išstudijavę specialistai nepastebėjo, kad dabartinis nedarbo lygis tarp matematikų ir mokslininkų, turinčių daktaro laipsnius, yra aukštesnis nei tarp likusios populiacijos.
Mokslininkas Danielis Greenbergas yra rašęs: „Vidutinis profesorių uždirbamas atlyginimas rodo skirtingų disciplinų rinkos vertę: teisė – $ 109 478, verslas – $ 79 931, biologijos ir biomedicinos mokslai – $ 63 988, matematika – $ 61 761“. Jis taip pat mini, kaip vieno mokslo žurnalo redaktorius kartą atkreipė dėmesį į absurdiškumą, klausdamas, kodėl nuolat norima didinti mokslininkų pasiūlą, jei nėra įrodymų net apie gresiantį jų trūkumą.
Verta paskaityti visą žurnalo „Mokslas“ vyriausiojo redaktoriaus Donaldo Kenedžio straipsnį. Jis pastebi, kad blogiausia, kas gali nutikti, yra tai, jog valdžia privilios žmonių į techninių mokslų sritį, kurios jie iš tikrųjų negali įvaldyti. Tada atsitiks taip, kad tokie žmonės net nedirbs toje srityje, kurią studijavo, arba įstos į bedarbių gretas. Patys mokslininkai žino, kokia įtempta yra darbo rinka, ir, žinoma, nenori, kad į ją ateitų daugiau dirbančiųjų ir numuštų jų algas. Tačiau esmė nesikeičia: jei atlyginimai būtų pakankamai dideli, geri darbuotojai būtų privilioti į šias sritis be subsidijų, kaulinimo ar pamokslavimo.
Ar gali valdžia pretenduoti žinoti geriau už rinką, kokių darbų reikės ateityje? Ypač baugu, kad politikų klasė imsis šio veiksmo, nes ši grupė yra bene menkiausiai apsišvietusi technikos mokslų srityje. Jų specializacija yra dviveidiškumas, pasisveikinimai ir svetimų pinigų dalijimas tiems, kurie nori dalyvauti perskirstytojiškosios valstybės rekete. Ką jie išmano apie matematikų rinką?
Tai kodėl valdžia mums nuolat suka galvą dėl gresiančio matematikų ir mokslininkų stygiaus? Gal tai tėra puikus pasiteisinimas siekiant gauti ir išleisti mūsų pinigus? Bet gal čia slypi kai kas dar grėsmingesnio? Gal valdžia nori sukurti matematikų ir mokslininkų perteklių, kurie nerastų darbo privačiame sektoriuje ir tokiu būdu, neturėdami kitokių alternatyvų, eitų dirbti į Pentagoną ar kitas karinės valstybės agentūras. Gal politikai svajoja – prikursim įstabių prietaisų žmonėms šnipinėti, centralizuotai planuoti ir išradingoms bomboms ir kitiems žaislams kurti, kad valdžia turėtų su kuo pažaisti.
Skamba beprotiškai? Esu atviras bet kokiems paaiškinimams, ir galbūt toks „konspiracinis“ požiūris suponuoja, kad politikų klasė yra gudresnė nei iš tikrųjų yra. Tačiau nepaisant to, kokia yra reali priežastis, tik nemanykime, kad tikroji priežastis yra ta, kurią nurodo jie – kad gresia trūkumas. Jis negresia. O jei ir grėstų, politikų klasė apie tai sužinotų paskiausiai. Jei politikų planas pavyks, jie tik švaistys žmonių laiką ir pinigus, o perdažyti jūsų namą vieną dieną gali ateiti matematikos daktaras.
Nusiųsti komentarą autoriui
|
