|
Baltųjų ir juodųjų skrybėlių karas: alinanti kova tarp ekonominės realybės ir politinių svajų
Anthony de Jasay [*]
2005-04-10
„Laisvoji rinka“ 2005 Nr. 1
Šiame straipsnyje autorius dalijasi pastebėjimais apie Europoje vykstančią nesibaigiančią kovą tarp dviejų stovyklų – dešiniosios ir kairiosios pakraipos idėjų, iliustruodamas tai konkrečiais pavyzdžiais. Straipsnis publikuotas „Liberty Fund“ interneto tinklalapyje 2005 m. kovo 7 d.
Tarptautinėje ekonominėje scenoje, kaip gerame vesterne, yra įsikūrusios baltosios ir juodosios skrybėlės, o gyvenimą išjudina tarp jų vykstantys jėgos ir ištvermės išbandymai. Baltosios skrybėlės kovoja už rančos gerovę, o jų prigimtis ir ekonominiai įsitikinimai tokie kaip ir jų sąjungininkų. Tuo tarpu juodosios skrybėlės stengiasi paimti rančos kontrolę į savo rankas kaip priemonę įgyvendinti politines svajas, o jas remia masė trumparegių ir lengvatikių. Nepaisant kelių prarastų mūšių – Prancūzijos vyriausybės kapituliacijos didžiajame transporto darbuotojų streike 1995 m. ar Italijos vyriausybės nesėkmės įgyvendinant esminę pensijų sistemos reformą, per pastarąjį dešimtmetį baltosios skrybėlės karą tyliai laimi. Rinkos tapo laisvesnės, socialinės sistemos – ne tokios išlaidžios, o vyriausybės – šiek tiek mažiau demagogiškos. Po aibės pragaištingų prezidento kadencijų nuo Jacques Delors iki Romano Prodi, Europos Komisijai šiuo metu vadovauja šviesesnė Prezidento Josė Manuelis Barozas ir „šiaurietiškesnė“, labiau į laisvąją rinką orientuota komisarų komanda. Tačiau šiuo metu jie yra tapę socialistų iš visų šalių aštrių atakų taikiniu dėl savo „atlanticistinių“, „utraliberalių“ polinkių – o tai jau tikras ženklas, kad jie daro kažką gero savo rančai. „Jukos“ skandalas Rusijoje ir „Bolkeštaino direktyva“ Europos Sąjungoje yra dvi kampanijos šiame alinančiame kare.
„Jukos“ istorija
Po perrinkimo antrai kadencijai Rusijos Prezidentas Putinas paskelbė protingą ekonomikos gaivinimo programą, paskatindamas viltis, kad po dviejų nepavykusių mėginimų 1861 ir 1905 m. šiai potencialiai turtingai šaliai gali pasisekti trečią kartą ir kad ji galiausiai ištrūks iš purvo, kuriame ji, regis, murkdosi jau visą amžinybę – didžiąja dalimi dėl jos pačios vyriausybių užgaidų ir užsispyrimo.
Tačiau dabar karas, atrodo, atsidūrė aklavietėje, kai nė viena šalis iš tikrųjų nelaimi, o juodosios skrybėlės atgal kerta iš peties. Nepaisydamas raginimų elgtis priešingai, Prezidentas Putinas atsisakė viešai paskelbtos politikos nustatyti saugų nuosavybės valdymo laikotarpį, suteikiant laisvę ir neaukštą apmokestinimą įmonėms, tiek vietinėms, tiek užsienio. „Jukos“ istorija įspūdingai paliudijo apie šį radikalų politikos apsivertimą. Bendrovei, didžiausiai privačiai šalies naftos gamintojai, buvo pareikšti reikalavimai sumokėti praeities metų mokesčius, kuriuos net sunku buvo įsivaizduoti egzistuojant mokesčių kodekse; ieškinys dėl nesumokėtų mokesčių už 2001 ir 2002 m. viršijo visus įmonės pardavimus. Kad patenkintų 21 milijono JAV dolerių ieškinį už nesumokėtus mokesčius, Vyriausybė didžiausią kompanijos „Jukos“ gamybos turtą pardavė iš varžytinių vieninteliam kainos siūlytojui, pašto kompanijai, už 9 milijonus JAV dolerių; tada ši bendrovė perpardavė jį valstybės valdomai „Rosneft“ už tą pačią kainą. Grėsmingas šios komedijos aspektas yra tas, kad Rusijos vyriausybė rimtu veidu tvirtina, jog „Jukos“ nebuvo nacionalizuota, jau nekalbant apie konfiskavimą, kad sandoris buvęs visiškai normali praktika susigrąžinant įsiskolinimą valstybei. Rusijoje šiuo metu stipriai nuogąstaujama, kad pasipils panašūs, nors ir ne tokie pribloškiantys, atvejai.
Visiems šiems įvykiams vadovauja būrys pilkų kardinolų, esančių aplink Prezidentą, daugelis jo buvę kolegos iš KGB laikų, kai kurie užimantys aukštas pareigas jos veiklą pratęsusioje struktūroje, FSB [1]. Šie veikėjai yra nacionalistai ir nekorumpuoti pagal Rusijos standartus, tačiau neišmano ekonomikos. Ministrai Vyriausybėje yra daugiausiai pilki biurokratai, išskyrus nebent Finansų ministrą Kudriną. Intelektualiajai grietinėlei atstovauja du liberalios pakraipos („klasikinio“ liberalizmo) ekonomistai – Ekonomikos ministras Germanas Grefas ir Putino asmeninis ekonomikos patarėjas Andrejus Ilarionovas. Pastarasis atvirai pavadino „Jukos“ istoriją „sukčiavimu“ ir buvo pažemintas pareigose, nors ir išlaikė tarnystę. Grefas, „trinktelėjęs kumščiu į stalą“, pareiškė, kad Vyriausybė nepasieks prezidento planuojamo kasmetinio 7 proc. ekonomikos augimo per artimiausią dešimtmetį. Jis įspėjo, kad labiausiai trūkstamas gamybos faktorius Rusijoje yra sąžiningai veikianti teismų sistema, be kurios šalis, kol kas apgirtusi nuo aukštų naftos kainų, klimps atgal amžinan purvan.
Vakarų ekonomistų delegacija, kurią priėmė Prezidentas Putinas, griežtai kritikavo, kad šis nebetęsia savo originalios ekonominių reformų programos. Jo atsakyme slypėjo itin reta tikro humoro gaida: „Visi nori patekti į dangų, tačiau niekas nenori mirti“. Politiniai sumetimai ir trumpalaikiai kompromisai privalo dominuoti virš dorybės daryti teisingus dalykus.
„Bolkeštaino direktyva“ [2]
Bolkeštaino direktyva nėra kokio nors naujausio trilerio, parduodamo oro uostų kioskuose, pavadinimas. Tai vienas iš svarbiausių paskutinių administracinių teisės aktų, kurį pasiūlė kadenciją baigiantis ES vidaus rinkos komisaras. Juo siekiama paslaugų rinką ES viduje padaryti tokią laisvą kaip ir prekių. Pagrindinis direktyvos geluonis yra „kilmės šalies“ principas, leidžiantis lenkų, Baltijos šalių ar Vengrijos piliečiams, tarkim, architektui ar rinkos tyrimų agentui, parduoti savo paslaugas Vokietijoje ar Prancūzijoje, mokant tik (žemas) socialinio draudimo įmokas ir mokesčius pagal savo šalies įstatymus. Vakarų Europoje tai laikoma gana baisia licencija, leidžiančia praktikuoti „socialinį dempingą“, kas pakirstų dešimtmečius siektus socialistinius laimėjimus, ir politiniu dinamitu. Prancūzijos Prezidentas Širakas nedelsdamas „vetavo“ direktyvą, paskui jį pasekė, nors ir ne taip kategoriškai, Vokietijos Kancleris Šrioderis. Briuselis tvirtina, kad direktyva parengta pagal egzistuojančius įgaliojimus, negali būti „vetuota“ ir bus išlaikyta. Prancūzijos vyriausybė, aišku, darys, kaip jai patinka. Ir tai nebus pirmas kartas, kai ji atsisako taikyti direktyvą ar gerbti sutartį; jos panieka biudžeto deficito ribai, su kuria sutiko pasirašiusi Mastrichto stabilumo paktą, yra iškalbingas įrodymas, kad ES negali priversti didelę šalį narę daryti tai, ko jai iš tikrųjų nesinori.
Lisabonos reformų programa
Bolkeštaino direktyva, kaip ir „Jukos“ istorija, simbolizuoja kur kas gilesnius konfliktus. 2000 m. ES šalys iškilmingai priėmė Lisabonos ekonominių reformų programą, turėjusią paversti Europą „konkurencingiausia pasaulio žinių ekonomika“: programoje numatyta reformuoti švietimo sistemas, supaprastinti reguliavimus, o svarbiausia – sušvelninti darbo santykius reguliuojančius įstatymus taip, kad darbo rinkos labiausiai sklerotiškose euro zonos šalyse, Vokietijoje ir Prancūzijoje, pradėtų funkcionuoti.
Universitetuose, reguliavimo agentūrose ir profsąjungose, juodosios skrybėlės sėdėjo ir tebesėdi stipriai įtvirtintose pozicijose. Jau penkerius metus jos neleidžia Lisabonos programai judėti į priekį. Pradėjęs dirbą praėjusį lapkritį ir atlaikęs kairuoliško Europos Parlamento ir kitų socialistinių grupių atakas, p. Barozas pasiūlė atgaivinti Lisabonos programą ir pamėgino suburti šalis nares šiam tikslui. Kai kurių pagrindinių euro zonos šalių vyriausybės jam beveik be užuolankų atsakė, kad joms labiau rūpi išsaugoti „Europos modelį“ nei iniciatyvos, galinčios sudrumsti vandenį.
Nepriklausomai nuo Lisabonos strategijos, Vokietija iš tikrųjų įgyvendino nepaprastai svarbią bedarbio pašalpų reformą, kuri, beveik garantuota, paspartins ekonomikos augimą vėliau šiais metais, nors iš pradžių situacija turi pablogėti, kad vėliau imtų gerėti. Prancūzija sušvelnino leidžiamų dirbti viršvalandžių ribą, nustatytą liūdnai pagarsėjusiuose 35 darbo valandų savaitės įstatymuose, – nuo 130 iki 220 valandų per metus. Nauja viršutinė riba leis „legaliai“ dirbti 39 valandas per savaitę, nors tai bus gana brangūs viršvalandžiai. Deja, tenka pripažinti, vyriausybė pratęsė šią viršvalandinio darbo ribą atsižvelgdama į susitarimą ne su pačiais gamyklų ar biurų darbuotojais, o su profsąjungomis, kurios turėtų jiems atstovauti. Tai buvo dar vienas valdžios žingsnis nenutrūkstamų pastangų grandinėje sustiprinti profsąjungas ir suteikti joms svarbos išleidžiant įstatymus, kurių jų negausios gretos (tik 8 proc. darbo jėgos, ir tie patys daugiausia valstybiniame sektoriuje su pavieniais nariais iš privačios pramonės) nepateisins. Tačiau pagal „europietiškąjį modelį“ profsąjungos turi būti svarbios, o jei jos tokios nėra – valdžia būtinai išties pagalbos ranką, kad šios tokios ir taptų.
[*] Antody de Jasay yra anglo-vengrų kilmės ekonomistas, šiuo metu gyvenantis Prancūzijoje. Drauge su kitais bendraautoriais jis parašė knygas „The State“ (Oksfordas, 1985), “Social Contract”, “Free Ride” (Oksfordas, 1989) ir “Against the Politics” (Londonas, 1997). Jo paskutinę knygą „Justice and Its Surroundings“ išleido JAV švietėjiškas Laisvės fondas (Liberty Fund) 2002-ųjų vasarą.
[1] FSB – Federalinė saugumo tarnyba.
[2] Ir Lietuvoje, ir ES ši direktyva labiau žinoma kaip Paslaugų direktyva. „Bolkeštaino“ pavadinimas kilo nuo šios direktyvos autoriaus buvusio ES komisaro vidaus rinkai Frits Bolkestein.
|
